Kinija (regionas)

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Pasaulio civilizacija: Kinijos civilizacija (Zhongguo)
The Great wall - by Hao Wei.jpg
Istorija
Menas:
Architektūra, Dailė, Muzika, Teatras, Literatūra
Religija ir Filosofija:
Mitologija, Konfucianizmas, Daoizmas, Budizmas
Raštas, Mokslas, Kalendorius

Kinija yra civilizacija ir kultūrinis regionas Rytų Azijoje. Didžioji Kinijos dalis priklauso Kinijos Liaudies Respublikai, bet ji taip pat glaudžiai susijusi su ilgaamže civilizacija, apimančia ankstesnes kultūras ir valstybes. Po 1949 m. pasibaigusio pilietinio karo Kinija politiškai yra padalinta į Kinijos Liaudies Respubliką ir Kinijos Respubliką.

Kinijos civilizacija yra viena iš keleto, pasižyminčių daugiau nei 4 tūkstančių metų kultūriniu tęstinumu. Kinų raštas – ilgiausiai be pertraukų naudota rašto sistema pasaulio istorijoje. Kinijos praeityje būta daug valstybės skilimo ir susivienijimo, taikos ir karo periodų. Šalies teritorinė plėtra prasidėjo iš Šiaurės Kinijos lygumos, kuri sudarė valstybės pagrindą. Kartais vartojamas terminas „Tikroji Kinija“ žymi teritoriją, apgyvendintą chanių (han) etnoso, kaip opoziciją kraštams, Kinijos civilizacijos dalimi tapusiais vėliau (pvz., Sindziangas ar Mongolija). Ilgą laiką Kinija buvo labiausiai technologiškai išsivystęs pasaulio regionas, jos kultūrinė įtaka Rytų Azijai stipri ir šiandien.

Pavadinimai[taisyti | redaguoti kodą]

Zhōngguó[taisyti | redaguoti kodą]

Huanghe – Geltonoji upė – Landžou mieste
Piko valanda Taipėjuje
Rytų Kinijos jūros regionas
Vienos iš Miao genčių moterys, Guidžou provincija
Daugelyje didžiųjų pasaulio miestų yra kinų emigrantų kvartalai. Nuotraukoje – Monrealio kinų kvartalo vartai.

Bendrine kinų kalba Kinija vadinama Zhōngguó (džongguo; supaprastinti rašmenys: 中国, tradiciniai: 中國). Pažodžiui tai reiškia „Vidurio valstybė“.

Pavasarių ir rudenų laikotarpiu šiuo terminu vadintos tik valstybės, politiškai kilusios iš Vakarų Džou dinastijos, esančios Geltonosios upės slėnyje. Į šį apibrėžimą neįėjo, pavyzdžiui, Ču (prie Jangdzės upės), Čin (vakaruose). Tačiau Han dinastijos laikais Ču, Čin ir kitos valstybės jau buvo laikomos naujosios Zhongguo dalimi. Taigi „kinai“ save kaip tautą kultūriškai ir politiškai skyrė nuo kitų supančių tautų: šitoks konceptas išliko iki pat Čing valdymo, nors teritorinė jo apibrėžtis kito keičiantis politinės įtakos riboms.

Į Zhongguo ilgainiui buvo įtrauktos toliau į pietus nutolusios teritorijos, kultūriniam ir politiniam vienetui (ne „tautai“ ar „valstybei“ šiuolaikine prasme) plečiantis pietų kryptimi. Vidinė Mongolija, Sindziangas, Tibetas, Taivano sala ilgainiui tapo imperinės Kinijos dalimi ir dažnai priskiriami prie Zhongguo, nors tai ir yra kontroversiškas klausimas (ypač siejant Zhongguo su dabartine Kinijos Liaudies Respublika).

Han laikais ir anksčiau Zhongguo turėjo tris skirtingas reikšmes: 1. Teritorija aplink sostinę arba imperatoriaus domeną. 2. Teritorijos, tiesiogiai pavaldžios „centrinei“ valdžiai. 3. Teritorija, dabar vadinama Šiaurės Kinijos lyguma.

Sumaišties laikotarpiu po Han žlugimo terminas Zhongguo pakito, per šiaurines ribas įsiveržus klajoklių gentims, ypač praradus Geltonosios upės slėnį – kinų civilizacijos lopšį. Pavyzdžiui, Sianbei gentis savo valstybę (Šiaurės Vei) vadino Zhongguo ir priešino ją su pietinėmis dinastijomis, kurias vadino Yi (夷) – „barbariškomis“. Pietinės dinastijos savo ruožtu vadino Šiaurės Vei žodžiu Lu (虜) – „nusikaltėliai“, „kaliniai“. Šitaip „Zhongguo“ įgavo politinio legitimumo prasmę. Nuo X amžiaus Zhongguo šitaip buvo vartojamas dinastijų-varžovių Liao, Dzin ir Song.

Kinijos Respublika, kol kontroliavo žemyninę Kiniją, ir Kinijos Liaudies Respublika Zhongguo laikė darinį, teoriškai aprėpianti visas jų politiškai kontroliuojamas teritorijas ir tautas, taip pat ir realiai į kontrolės zoną neįeinančias. Todėl tvirtinama, kad visos 56 oficialiai pripažįstamos etninės grupės yra Zhongguo ren (中國人 arba 中国人) – „Zhongguo žmonės“. Jų atskiros istorijos kartu paėmus yra Zhongguo istorija, o jas visas siejanti etninė sąvoka yra Zhonghua Minzu (kinų tauta).

Kinija, Sino-, Sin-[taisyti | redaguoti kodą]

Angliškas „China“, sandai „sino-“ ir „sin-“ yra kilę iš Čin dinastijos pavadinimo, nors šis faktas nėra iki galo patvirtintas. Nors Čin dinastija gyvavo trumpai, jos valdovas įvedė vieną raštą ir pasivadino „imperatoriumi“, todėl vėlesni prekeiviai, keliaudavę Šilko keliu galėjo sieti save su šios dinastijos pavadinimu. Pavadinimas „Kinija/China“ Šilko keliu atkeliavo į Europą, prieš tai perėjęs per daugelį kalbų.

Sąvoka „Kinija“ siaurąja prasme gali reikšti Kiniją su arba be Mandžiūrija, Vidine Mongolija, Tibetu, Sindziangu. Dažnai „Kinija“ vadinama Kinijos Liaudies Respublika (žemyninė Kinija), o „Taivanu“ – Kinijos Respublika. Ekonominiame kontekste „Didysis Kinijos regionas“ gali reikšti žemyninę Kiniją, Honkongą, Makao ir Taivaną.

Sinologų terminas „kinai“ yra vartojamas siauresne prasme, artimesne klasikinei Zhongguo vartosenai arba „han etninės grupės“ sąvokai.

Cathay – Katai[taisyti | redaguoti kodą]

Rusiškas Kinijos pavadinimas Китай (Kitai) yra susijęs su seniau anglų kalboje taip pat vartotu „Cathay“. Pastarieji kilę iš kidanių tautos, Liao dinastijos įkūrėjos. Angliškuose tekstuose iki XVI a. kinai vadinti „Cathayans“. Iš kidanių kilusio pavadinimo variacijos vartojamos daugelyje Centrinės Azijos kalbų.

Teritorija[taisyti | redaguoti kodą]

Prieš Čin dinastijos valdovui Qin Shi Huangdi suvienijant Kiniją III a. pr. m. e., ankstesnių dinastijų valdyta teritorija apsiribojo Geltonosios upės slėniu. Nuo tada ji ėmė plėstis visomis kryptimis. Didžiausią plotą apėmė valdant Tang, Juan ir Čing dinastijoms.

Kinijos klimatas ir geografija[taisyti | redaguoti kodą]

Ežeras Hangdžou mieste

Kinijos teritoriją sudaro daugybė visiškai skirtingų kraštovaizdžių. Vakaruose dominuoja kalnai ir lygumos, o rytinę regiono dalį užima žemumos. Didžiausios upės – Geltonoji (arba Huanghe), Jangdzė ir Amūras. Jos, kaip ir dauguma kitų Kinijos upių, įteka į Ramųjį vandenyną. Geltonosios upės ir Jangdzės slėniuose yra derlingiausios Kinijos žemės.

Pagodos Šan ežere, Guiline

Rytuose, palei Geltonosios jūros ir Rytų Kinijos jūros krantus driekiasi tankiai apgyvendintos aliuvinės lygumos. Pietų Kinijos jūros pakrantės yra labiau kalnuotos: visa pietų Kinija yra kalvų kraštas.

Vakarinėje pusėje šiauriau yra didelė aliuvinė lyguma, piečiau – plokščiakalnis, kuris vėliau pavirsta Himalajais su aukščiausia pasaulio viršukalne – Everestu. Šiaurės vakaruose taip pat plyti aukštumos, kartu su Takla Makano ir Gobio dykumomis. Dėl užsitęsiančių sausrų ir tikriausiai prastos žemdirbystės šios dykumos plečiasi.

Kinijos klimatas įvairiuose regionuose labai skiriasi. Į šiaurinę zoną (kuriai priklauso Pekinas) žiemą ateina arktinis šaltis. Centrinėje zonoje (su Šanchajumi) klimatas švelnesnis, skirtumas tarp vasaros žiemos ir vasaros nėra toks ryškus. Pietinėse Kinijos provincijose vyrauja subtropinis klimatas su musoniniais sezonais.

Istorija[taisyti | redaguoti kodą]

Fusi ir Niuva – mitologiniai personažai
Raudonoji Mao knygelė (žr. Kultūrinė revoliucija)

Pagrindinis straipsnis Kinijos istorija, taip pat žr. Kinijos Respublikos istorija, Kinijos Liaudies Respublikos istorija

Kinija yra vienas ankstyviausių žmonijos civilizacijos centrų. Kaip ir Šumero, Indo slėnio bei Majų ir galbūt Senovės Egipto civilizacijos, ji nepriklausomai išrado raštą. Šį raštą kinai ir japonai naudoja iki šiol, iš dalies jį naudoja ir korėjiečiai bei vietnemiečiai.

Archeologiniai duomenys leidžia manyti, kad ankstyviausi Kinijos gyventojai buvo homo erectus. Spėjama, kad Kinijoje jie pasirodė prieš 2,24 mln., vėlyviausi pėdsakai datuojami prieš 250 tūkst. metų. Manoma, kad šiuolaikinis žmogus (homo sapiens) po Euraziją turėjo išplisti laikotarpiu prieš 100–50 tūkst. Ankstyviausi įrodymai apie jo pasirodymą Kinijoje rasti Liudziange, datuojami 67 tūkst. m. pr. m. e.

Tradiciškai pirmąja Kinijos dinastija laikoma pusiau legendinė Sia dinastija, tačiau pirmoji dinastija, kurios egzistavimu niekas neabejoja, yra Šang, XVIII-XII amžiais pr. m. e. valdžiusi teritoriją apie Huanghės baseiną. Ją pakeitė Džou dinastija (XIII-V a. pr. m. e.), kuri palaipsniui suskilo į daug smulkių, nuolat tarpusavyje kariaujančių valstybių. Šiuo politiškai nestabiliu laikotarpiu gimė svarbiausios Kinijos filosofinės sistemos – konfucianizmas ir daoizmas.

III a. pr. m. e. pabaigoje Kiniją suvienijo Čin (Qin) dinastijos valdovas Ši Huangdi, tapęs pirmuoju Kinijos imperatoriumi, bet po jo mirties prasidėjo visuotinis sukilimas, dinastija žlugo ir valstybė vėl iširo. Tačiau brutali Ši Huangdi centralizacijos politika padėjo sukurti tvirtas visuomenės struktūras, kurių pagrindu valstybę iš naujo suvienijo Han dinastija, valdžiusi nuo III a. pr. m. e. pabaigos iki 220 m. e. metų.

Šiai dinastijai žlugus, vėl sekė susiskaldymo periodas. 580 m. valstybę suvienijo Sui dinastija. Valdant po jos sekusioms Tang ir Song dinastijoms, Kinija išgyveno savo aukso amžių. Nuo VII iki XIV amžiaus ji buvo technologiškai ir kultūriškai bene pažangiausias kraštas pasaulyje. Song dinastija žlugo po mongolų invazijos 1279 m. Mongolų karo vadas Kublai chanas įkūrė Juan dinastiją. 1368 metais mongolai buvo išstumti, šalį ėmė valdyti kiniška Ming dinastija (iki 1644), pagarsėjusi didžiulėmis jūrų ekspedicijomis. Ją pakeitusi mandžiūrų Čing dinastija valdė iki 1911 metų, kada po neramumų XIX a. – XX a. pr. (Taiping sukilimas, Opiumo karai, Boksininkų sukilimas) buvo įkurta Kinijos respublika.

XIX a. – XX a. pr. Kinijos santykinė politinė, ekonominė ir karinė galia susilpnėjo, regione ėmė dominuoti Japonija ir Vakarų valstybės. Per kelis dešimtmečius po imperijos žlugimo Kinijos Respublika buvo paralyžiuota karo vadų, kurie įsitvirtino atskiruose regionuose, o per Antrąjį Kinijos-Japonijos karą Japonijos imperija užėmė dideles Kinijos teritorijas. Tuo metu šalį draskė pilietinis karas, kuriame grūmėsi nacionalistai ir komunistai.

Po pergalės pilietiniame kare Mao Dzeduno vadovaujami kinų komunistai 1949 m. įkūrė Kinijos Liaudies Respubliką, nacionalistai buvo priversti pasitraukti su savo vyriausybe į Taivaną, kurį jie valdė nuo Antrojo pasaulinio karo pabaigos. Nuo to laiko Kinijos respublika valdo tik Taivaną, Peskadorų salas ir keletą salų Fudziano provincijos pakrantėje, įskaitant Kinmen ir Matsu salas bei keletą salų Pietų Kinijos jūroje. Oficialiai KLR laiko Taivaną savo provincija.Egida kaka.

Kultūra[taisyti | redaguoti kodą]

Sojų varškė (tofu) – svarbus kinų virtuvės produktas.
Raudoni žibintai parke Pekine per kinų Naujuosius metus (Pavasario šventę)

Per beveik visą Kinijos imperijos gyvavimo laikotarpį konfucianizmas buvo oficiali filosofija, klasikinių konfucianistinių kanonų išmanymas buvo svarbiausias kriterijus atrenkant imperijos biurokratus. Valdininkų atrankos procesas – valstybiniai egzaminai – buvo orientuotas į literatūrinius gebėjimus. Tai veikė bendrą Kinijos kultūrinę orientaciją: pvz., kaligrafija laikyta svarbesne meno forma nei tapyba ar drama. Tradicinę kinų pasaulėžiūrą taip pat veikė kitos mąstymo sistemos, pavyzdžiui, legizmas.

XIX a. viduryje išaugus Vakarų ekonominei ir karinei įtakai ėmė populiarėti nekiniškos visuomeninės ir politinės organizacijos formos. Iš esmės Kinijos XX amžiaus istorija buvo vienas iš eksperimentų naujomis socialinėmis, politinėmis ir ekonominėmis formomis.

Pirmieji KLR lyderiai gimė senojoje visuomenėje, bet juos veikė Gegužės ketvirtosios judėjimas ir reformistų puoselėti idealai. Naujieji lyderiai bandė pakeisti kai kuriuos tradicinės kinų kultūros aspektus (pavyzdžiui, konfucianistinį išsilavinimą), tačiau išlaikyti kitus (paklusnumą valstybei, šeimos struktūrą). Daug tyrinėtojų teigia, kad laikotarpis po 1949-ųjų buvo tradicinės Kinijos dinastinės istorijos tąsa, tačiau kitų nuomone, Kinijos komunistų partijos politika sugriovė kinų kultūros pamatus, ypač tokiomis politinėmis akcijomis kaip Kultūrinė revoliucija (per ją daug tradicinių kultūros elementų buvo įvardyti kaip „žalingi“). Taip pat teigiama, kad daug svarbių kinų kultūros bei moralės aspektų (tokių kaip konfucianizmas, menas, literatūra, atskiros meno rūšys – pvz., Pekino opera) buvo transformuojami, norint pritaikyti juos prie valstybės politikos bei komunistinės propagandos. Supaprastintų rašmenų įvedimas taip pat kontroversiškas. Dabar KLR vyriausybė tradicinę kinų kultūrą pripažįsta esant neatskiriama visuomenės dalimi, oficialiai aukština kinų civilizacijos pasiekimus, pabrėžia, kad tradicinė kultūra itin svarbi formuojant nacionalinį identitetą.

Demografija[taisyti | redaguoti kodą]

Kinijos demografinė piramidė (2006 m.)

Kinijos regione gyvena ar gyveno daugiau nei šimtas skirtingų etninių grupių. Didžiausia grupė – chaniai (han), kurie paprastai ir yra tapatinami su „kinais“. Ji gali būti suskaidyta į smulkesnius pogrupius.

Daug etninių grupių buvo asimiliuotos arba išnyko. Kai kurios buvo „sinizuotos“ ir prijungtos prie chanių. Taip pat nemažai chanių turi gan išskirtines lingvistines ir kultūrines tradicijas, nors ir laiko save chaniais. Chanių kultūrą bei kalbą veikė daug svetimšališkų įtakų (pavyzdžiui, kasas ant pakaušio liepė nešioti Čing dinastijos valdovai mandžiūrai).

Kinijos Liaudies Respublikos valdžia oficialiai pripažįsta 56 etnines grupes (didžiausia jų – chaniai). Kinijoje iš viso gyvena daugiau nei 1,3 mlrd. žmonių, kas sudaro penktadalį pasaulio populiacijos.

Kalbos[taisyti | redaguoti kodą]

Dauguma kalbų Kinijoje priklauso kinų-tibetiečių kalbų šeimai (šiomis kalbomis kalba 29 etninės grupės). Pačioje kinų kalboje taip pat yra kelios plačiai vartojamos „tarmės“, kurios dalies lingvistų vadinamos ir atskiromis kalbomis. Plačiausiai vartojama yra bendrinė kinų kalba (mandarinų kalba[1] arba nacionalinė kinų kalba[2]); vartoja 70 % visų gyventojų), U (Wu – Šanchajuje), Jue (Yue – Kantono tarmė), Min, Siang (Xiang), Gan ir Hakka. Plačiausiai vartojamos ne kiniškos kalbos yra džuangų (Zhuang arba Tai), mongolų, tibetiečių, uigūrų, hmong ir korėjiečių.

Putonghua (bendrinė kinų kalba) – oficiali kalba, paremta Pekine vartojama kinų kalbos tarme. Putonghua mokoma mokyklose, vartojama vyriausybės. Ne kiniškos kalbos atskiruose mažumų regionuose taip pat oficialios.

Kinai naudojo vieningą rašytinės kalbos standartą „baihua“, pagrįstą bendrine kalba, nuo XX a. pradžios. Iki tada tūkstančius metų buvo vartojama senesnė rašytinė kalba, vadinama klasikine arba senąja. Senosios kinų kalbos vis dar mokoma mokyklose, taigi ją daugiau ar mažiau supranta dauguma kinų. Kitos nei putonghua šnekamosios kinų kalbos atmainos paprastai neužrašomos, išskyrus standartinę Kantono tarmę.

Ant kiniškų banknotų yra užrašai putonghua (hieroglifais ir pin-inu), džuangų kalba (lotyniška abėcėle), tibetiečių kalba (tibetietišku raštu), uigūrų kalba (arabiška abėcėle) ir mongolų kalba (tradiciniais mongoliškais rašmenimis).

Raštas ir literatūra[taisyti | redaguoti kodą]

Kaligrafijos pavyzdys (aut. Mifu, Song dinastija)

Raštas – svarbus kinų kultūros aspektas. Per visą istoriją kinų rašmenys kito ir buvo užrašomi įvairiais stiliais. Yra išlikę dešimtys tūkstančių senų rašytinių dokumentų, pradedant būrimo kaulais, baigiant Čing dinastijos ediktais. Kaligrafija – svarbiausia meno atšaka, vertinama daug labiau nei tapyba ir muzika.

Song laikais išvystyta spausdinimo technologija. Mokslo akademijos, remiamos valstybės, komentuodavo klasikinius kanonus. Valstybinių egzaminų (atrankos į valdininkus) sistema lėmė tai, kad Kinijoje iš esmės įsivyravo meritokratija (nors ruoštis egzaminams išgalėdavo ne visi).

Religija[taisyti | redaguoti kodą]

Dėl Kultūrinės revoliucijos 59 % KLR gyventojų (apie 767 mln. žmonių) yra nereligingi arba ateistai. Tačiau religija ir ritualai, ypač tradiciniai budistiniai, konfucianistiniai bei daoistiniai įsitikinimai, išlieka svarbia daugelio KLR gyvenančių žmonių gyvenimo dalimi. Apie 33 % KLR gyventojų išpažįsta maišytą tikėjimą, paprastai statistiniais sumetimais vadinamą „tradiciniais tikėjimais“, „senoviniais kinų tikėjimais“ arba tiesiog „kita“.

Padėtis Kinijos Respublikoje (Taivane) skiriasi. Daugelio taivaniečių kasdieniniame gyvenime religija bei senosios tradicijos užima svarbią vietą. Oficialiais JAV Centrinės žvalgybos duomenimis:

KLR oficialiai yra sekuliari ateistinė valstybė, tačiau asmeniškai išpažinti religiją leidžiama, taip pat nedraudžiamos valstybės prižiūrimos religinės organizacijos.

Sportas[taisyti | redaguoti kodą]

Yra rasta įrodymų, kad žaidimas, panašus į futbolą, pirmąsyk Kinijoje žaistas apie 1000 m. Be futbolo populiariausi sportai yra tradiciniai kovos menai, stalo tenisas, badmintonas, krepšinis, amerikietiškas futbolas, pastaruoju metu ir golfas. Tarp miesto jaunimo ypač populiarus krepšinis; daug besidominčių NBA, krepšininkas Jao Mingas – jaunuolių dievukas.

Tradicinės sporto rūšys: lenktynės drakonų valtimis (per Duan Wu šventę, mongoliško stiliaus imtynės ir žirgų lenktynės Vidinėje Mongolijoje, šaudymas iš lanko, sportas su žirgais Tibete.

Nuo 1982 m. Azijos pirmenybėse Kinija laimi daugiausiai medalių, nuo 1992 m. kiekvienose vasaros Olimpinėse žaidynėse patenka į ketvertuką. 2008 m. Pekine įvyko XXIX-oji Olimpiada.

Mokslas[taisyti | redaguoti kodą]

Popieriaus gamyba
Pirmasis kompasas (Han dinastija)

Kinijos regionui prisikiriama nemažai technologinių išradimų

ir kt.

V a. matematikas Dzu Čongdži (Zu Chongzhi) apskaičiavo Pi (π) iki septintojo skaitmens po kablelio. Dešimtainė skaičiavimo sistema Kinijoje naudojama jau nuo XIV a. pr. m. e. Vadinamasis Paskalio trikampis Kinijoje buvo atrastas 500 metų anksčiau nei gimė Paskalis.

Išnašos[taisyti | redaguoti kodą]

  1. LKI. Mandarinų kalba.
  2. V. Mažiulis. Pasaulio tautų kalbos. 2001 m. P. 102

Vikiteka