Kinijos Liaudies Respublikos istorija

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
History of China
Kinijos istorija
Legendiniai valdovai
Sia dinastija
Šangų dinastija
Džou dinastija
Činų dinastija
Hanų dinastija
Šešių dinastijų laikotarpis
Trys valstybės
Vakarų Dzin
Pietų ir šiaurės dinastijos
Sui dinastija
Tang dinastija
5 dinastijos ir 10 karalysčių
Song dinastija
Juan dinastija
Ming dinastija
Čing dinastija
Kinijos Respublika
Kinijos Liaudies Respublika

Kinijos Liaudies Respublikos istorija prasidėjo 1949 m. spalio 1 d., kai Mao Dzedunas Tiananmenio aikštėje paskelbė apie Kinijos Liaudies Respublikos sukūrimą ir tęsiasi iki šių dienų.

Socializmo kūrimas Mao Dzeduno valdymo laikotarpiu (1949–1976)[taisyti | redaguoti kodą]

Ankstyvasis laikotarpis (1949–1957)[taisyti | redaguoti kodą]

Kinijos pilietiniam karui pasibaigus Mao Dzeduno vadovaujamų komunistų pergale prieš Čiang Kaišeko vadovaujamą Guomindaną, kuris pasitraukė į Taivaną, 1949 m. spalio 1 d. Mao paskelbė apie Kinijos Liaudies Respublikos įkūrimą. Pirmaisiais mėnesiais didžiausias naujosios valdžios dėmesys buvo nukreiptas į infliacijos mažinimą, žemės ūkio produkcijos didinimą ir bendrosios tvarkos užtikrinimą. Taip pat prioritetu buvo laikomas išsilavinusių žmonių palankumo naujajai tvarkai skatinimas.

Naujosios kaimo politikos pagrindą sudarė gana radikali žemės reforma, kuria buvo siekiama užsitikrinti didžiosios dalies Kinijos gyventojų palaikymą. Senoji feodalinė Kinijos žemės valdymo sistema, kai žemė priklausė stambiems žemvaldžiams, buvo pakeista, žemė tolygiau perdalinta ir paskirstyta mažiau turtingiems valstiečiams. Manoma, jog turtingesni žemvaldžiai neteko apie 40 % prieš tai turėtų plotų, o ją gavusiems (apie 60 % visų kaimo gyventojų) teko vidutiniškai nuo 6 iki 20 arų papildomos žemės. Žemės reforma buvo naudinga ir daugumai moterų, kurios įgavo teisę būti žemės savininkėmis.

Tuo tarpu miestuose buvo stengiamąsi išvengti sukilimų prieš naująją tvarką, atgaivinti industriją, skatinti profesinių sąjungų kūrimąsi. Gyventojų palaikymo siekta naudojant propagandą per laikraščius, teatrus, radiją, viešus susibūrimus ir pan. Didesniuose miestuose buvo steigiami komitetai, kurie sprendė politines, saugumo ir švietimo problemas, taip pat kuriamas vietinėmis problemomis (švaros, žmonių sveikatos, bendros tvarkos palaikymu) užsiimantis gatvių komitetų tinklas. Su jų pagalba pradėta kova prieš prostituciją ir opijaus vartojimą.

Nuo pat pradžių Mao siekė įsteigti efektyvią ir visą šalį apimančią valdžios struktūrą. Galia buvo padalinta tarp trijų atšakų: Kinijos komunistų partijos, formalių vietinės valdžios vienetų ir armijos. Komunistų partija stipriai augo ir 1950 m. pabaigoje jai priklausė virš 5,8 mln. žmonių. Jos nariai užėmė svarbiausius postus valdžioje, teismuose, švietimo sistemoje ir armijoje. Regioniniai partijos padaliniai buvo koordinuojami centrinio komiteto.

Mao ypatingai pabrėžė klasių kovą ir vykdė įvairias kampanijas prieš buvusius žemvaldžius ir kapitalistus. 1950 m. pabaigoje buvo sustabdyta užsienio kompanijų veikla ir užsienio investicijos, buvo vykdomos prieš kitų šalių piliečius nukreiptos akcijos, privertusios juos palikti Kiniją. 1951 m. vasarą pradėti reidai prieš galimus vidaus sukilėlius (daugiausiai žmones, kurie pilietinio karo metu palaikė Guomindaną), o tų pačių metų gale ir 1952 m. pradžioje – atitinkamai kampanijos Anti-trys ir Anti-penki (kin. 三反五反, Sān fǎn-Wǔ fǎn). Anti-trys buvo nukreipta prieš Komunistų partijos narius ir biurokratus, o Anti-penki – prieš buržuaziją: verslininkus, stambesnius žemvaldžius.[1]

1950 m. spalį Kinija įsiveržė į Tibetą ir per metus jį visiškai užėmė. Tuo pat metu šalis įsitraukė ir į Korėjos karą, palaikydama Šiaurės Korėjos pusę.

Didysis šuolis[taisyti | redaguoti kodą]

Pagrindinis straipsnis – Didysis šuolis.

Mao tikėjo, kad socializmas nugalės visas kitas ideologijas ir po Pirmojo penkmečio plano, kuris rėmėsi sovietine centralizuotai kontroliuojamos ekonomikos sistema, 1957 m. nusprendė imtis ambicingo Didžiojo šuolio projekto, kurios dalimi buvo masinė kolektyvizacija. Projektas baigėsi visiška nesėkme, prie prasto ekonomikos planavimo ir administravimo prisidėjus blogiems orams prasidėjo badas, kurio metu mirė virš 20 milijonų kinų. Mao nesėkmė su Didžiuoju šuoliu sumažino jo valdžią vyriausybėje, kurioje administracinius klausimus perėmė Liu Shaoqi ir Den Siaopinas (Deng Xiaoping).

Kultūrinė revoliucija[taisyti | redaguoti kodą]

Pagrindinis straipsnis – Kultūrinė revoliucija.

Siekdamas įtvirtinti socialistinę ideologiją ir atsikratyti „senųjų elementų“, taip pat sustiprinti savo politinę padėtį, Mao 1967 m. pradėjo Kultūrinę revoliuciją. Kampanija persmelkė visus kinų gyvenimo aspektus. Raudonieji sargybiniai terorizavo gyventojus, nes daugybė paprastų piliečių buvo paskelbti kontrrevoliucionieriais. Praktiškai buvo sužlugdytas švietimas ir viešasis transportas. Vykdyti politinių lyderių, įskaitant Liu Shaoqi ir Den Siaopiną, kurie buvo paskelbti palaikančiais kapitalizmą, valymai. Kampanija nepasibaigė iki pat Mao mirties 1976 m.

Mao šalininkai teigia, kad Mao valdymo laikotarpiu buvo įtvirtinta Kinijos vienybė ir suverenitetas, kurį XX a. ji faktiškai buvo praradusi. Taip pat teigiama, kad buvo vystoma infrastruktūra, pramonė, sveikatos apsauga ir švietimas, o tai pakėlė vidutinio kino pragyvenimo lygį.

Mao režimo kritikai teigia, kad Mao administracija ėmėsi kontroliuoti kasdieninį piliečių gyvenimą, o jo Didžiojo šuolio ir Kultūrinės revoliucijos kampanijos kainavo milijonus gyvybių, neigiamai paveikė ekonomiką.

Den Siaopino iškilimas ir ekonominės reformos (1976–1989)[taisyti | redaguoti kodą]

Po Mao mirties dalis Kinijos lyderių pripažino, jog šalis yra itin prastoje ekonominėje ir socialinėje padėtyje. Partijoje prasidėjo kova dėl valdžios tarp Keturių gaujos, Hua Guofeng ir Den Siaopino. Pastarasis išmanevravo tarp kovojančių grupių ir netrukus tapo vyraujančia Partijos figūra.

Den Siaopino ir tuometinio JAV prezidento Džimio Karterio susitikimas 1979 m.

Pagrindinis Den Siaopino siekis buvo modernizuoti šalies ekonomiką. Tai atspindėjo jo sukurtas Keturių modernizacijų planas, apimantis žemės ūkį, industriją, technologijas ir armiją. Šis planas 1977 m. rugpjūtį buvo įrašytas į Komunistų partijos, o 1978 m. kovą ir į šalies Konstituciją. Netrukus Kinija užmezgė ekonominius santykius su kitomis šalimis, neprieštaravo užsienio investicijoms. Tai pačiais metais buvo pradėtas požiūrio į Mao politiką bei pačią asmenybę keitimas, atvirai kalbant apie jo padarytas klaidas, siaubingas Kultūrinės revoliucijos pasekmes. Taip buvo stengtasi įteisinti naują politinę kryptį, kuri kai kuriais aspektais prieštaravo anksčiau buvusiai. Nors Den Siaopinas ir siekė pragmatiškiau žiūrėti į ekonomiką, apie demokratiją ir liberalizmą politikoje nebuvo kalbama. Valdžia liko sutelkta Partijos rankose, o tuometinis disidentinis judėjimas, vadovaujamas Vei Dzinšengo ir reikalaujantis Penktosios modernizacijos – politinės demokratijos, buvo greitai numalšintas. 1978 m. gruodį Den Siaopinas buvo oficialiai paskelbtas šalies lyderiu.

1978 m. buvo pradėtos JAV ir Kinijos derybos dėl glaudesnių tarpusavio santykių, o kitais metais įvyko pirmasis Den Siaopino oficialus vizitas į šią šalį. Kinija JAV matė kaip sąjungininkę atsvarai prieš Sovietų Sąjungą bei kaip svarbią partnerę, galinčią su savo kapitalu ir technologijomis prisidėti prie šalies modernizacijos. Be to, svarbiu klausimu buvo laikomi Taivano ir JAV santykiai. Abi pusės susitikimu buvo patenkintos ir pradedant 1979 m. Kinijos ir JAV bendradarbiavimas žymiai sustiprėjo.

Pradedant 1979 m. Kinijoje buvo pradėtas aktyvus ekonomikos reformavimas: vykdoma kaimo dekolektyvizacija, iš lėto mažinamas vyriausybės vaidmuo pramonės sektoriuje, steigiamos užsienio investuotojams palankias sąlygas užtikrinančios ekonominės zonos, skatinamas eksportas. Šie pokyčiai buvo sėkmingi ir Kinijos ekonomika pradėjo sparčiai augti. Tuo pat metu buvo susiduriama su aukštos infliacijos, kylančio nedarbo lygio, nusikalstamumo bei korupcijos problemomis. [2]

Dziang Dzemino laikotarpis (1989–2003)[taisyti | redaguoti kodą]

Hu Dzintao vadovavimas (2003-)[taisyti | redaguoti kodą]

Šaltiniai[taisyti | redaguoti kodą]

  1. Jonathan D. Spence. The search for modern China. Norton, 1991. 514–540 psl.
  2. Constantine Christopher Menges. China: the gathering threat. Nelson Current, 2005. 74-98 psl.

Literatūra[taisyti | redaguoti kodą]

  • Jonathan D. Spence. The search for modern China. Norton, 1991.