Pilėnai

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Paminklas Pilėnų gynėjams Punios piliakalnio papėdėje

Pilėnai – legendinė Žemaičių pilis. Jai vadovavęs kunigaikštis Margiris.

Pilėnų gynimas[taisyti | redaguoti kodą]

Kronikininkas Vygandas Marburgietis rašo apie 1336 m. vasario 25 d. vykusį Pilėnų pilies šturmą, stovėjusią Trapėnų žemėje, kurio metu žemaičiai ypač narsiai gynėsi, bet, nematydami vilties atsilaikyti, galiausiai patys pasirinko mirtį:

Pagonys, <…> nesitikėdami, kad galės išlaikyti pilį, sumetė į ugnį be galo didelius turtus ir patys išsižudė: sako, kad ten viena pagonė senutė kirviu šimtą jų užkapojo, o vėliau ir pati galvą susiskaldė“.

K. Šiucas (Schutz), remdamasis V. Marburgiečio originalu, istoriją aprašė nuodugniau. Pasak jo, moterys ir vaikai buvo pasmaugti ir įmesti į ugnį, vyrai išžudė vienas kitą, ten minima sena stabmeldė (eine alte keidinne), kirviu nukirtusi apie šimtą žmonių ir paskui tuo pačiu kirviu susiskaldžiusi galvą, o Margirio ir jo žmonos žūtis aprašoma taip:

„Kada jis jau nebegalėjo laikytis, šoko paskubom į tamsų rūsį ar olą, kur buvo paslėpęs savo žmoną, ją vienu kalavijo smūgiu perkirto, paskui pats sau tą patį kalaviją įsmeigė į pilvą, kad pasileido žarnos, ir krito šalia žmonos“.

Žuvusieji buvo sumesti į ugnį.

A. Vijūkas-Kojelavičius (Lietuvos istorija. Kaunas, 1989) Pilėnų tragediją aprašo taip:

„Pilyje buvo keturi tūkstančiai karių, subėgusių ten vos išgirdus apie priešą su savo šeimynomis iš aplinkinių kaimų. Gynėjai ilgai kamavo priešą, kaudamiesi ne tik prie gynybinio pylimo, bet ir sėkmingai išsiverždami pro atvirus vartus ir užpuldami supančiuosius. Kai daugybė pilėnų žuvo, o dar daugiau buvo sužeista, kai sumažėjus gynėjui skaičiui, ėmė blėsti viltis apginti pilį, ypač dėl to, kad visaip – vienur pakasais, kitur taranais – susilpnintos sienos menkai jau besaugojo, griebtasi visiškai beviltiško sumanymo; nenorėdami pasiduoti priešui, jie nukreipė ginklus prieš save ir savo artimuosius. Sukrovę didžiulį laužą, į ugnį sumetė viską, ką priešas galėjo išgrobstyti. Jie išžudė ir sumetė į liepsnas žmonas, vaikus, visus, kurie nepajėgė ar dėl lyties, ar dėl amžiaus pakelti ginklo. Surengę saviškiams šitokį galą, patys prašėsi nukaujami viršininko, o šis paskutinis persismeigė kalaviju…“

Pilėnų simbolis[taisyti | redaguoti kodą]

Pilėnų istorija įkvėpė nemažai menininkų romantikų ir tapo savotišku pasyvaus pasipriešinimo simboliu. Kompozitorius Vytautas Klova sukūrė operą „Pilėnai“.

Pilėnų vieta[taisyti | redaguoti kodą]

Pilėnų vieta iki šiol tiksliai nenustatyta. Ilgą laiką buvo manoma, kad Pilėnų būta ant Punios piliakalnio, tačiau kai kurie istorikai mano, kad ji buvo Žemaitijoje. Istorikas Alvydas Nikžentaitis mano, kad Pilėnų būta ant Molavėnų (Graužių) piliakalnio Raseinių rajone, tarp Viduklės ir Nemakščių. Istorikas Tomas Baranauskas spėja Pilėnus buvus Kaltinėnuose. Archeologas Gintautas Zabiela spėja buvus ant Ižiniškių piliakalnio. Siūloma ir daugiau įvairių variantų, tokių kaip: Batakių piliakalnis, Bilionių piliakalnis ir kt.

Analogijos[taisyti | redaguoti kodą]

Panašių į Pilėnų istorijų yra žinoma kitose šalyse.

Indijoje karališkųjų karių kastos – radžputų – moterys su vaikais praktikavo karinės savižudybės ritualą, vadinamą džauharu. Jų vyrams kovojant su priešu ir nesant vilties laimėti, moterys susidegindavo, tuo paskatindamos vyrus kovoti iki mirties (saka). Labiausiai šiuo ritualu išgarsėjo Čitoros tvirtovė, kurioje džauharas buvo įvykdytas tris kartus (1303, 1535 ir 1567 m.). [1]

Palestinoje žydų sukilimo prieš romėnus pabaigoje liko paskutinis pasipriešinimo židinys – Masados tvirtovė. Ją 73 m. ėmė šturmuoti romėnai. Pamatę, kad nebeatsilaikys, pilies gynėjai nutarė įvykdyti masinę savižudybę, bet nepasiduoti. Nusižudė 1000 gynėjų su moterimis ir vaikais.

Šaltiniai[taisyti | redaguoti kodą]

Literatūra[taisyti | redaguoti kodą]

Nuorodos[taisyti | redaguoti kodą]