Dykra

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką

Dykra (sen. vok. Wildnis, Wiltnis) – XIV a.XV a. rečiau gyvenamų arba visai negyvenamų žemių juosta Mažojoje Lietuvoje, Suvalkijoje (Užnemunėje), Žemaitijos vakaruose ir šiaurėje, Aukštaitijos šiaurėje, skyrusi tankiau gyvenamas ir pilių saugomas Lietuvos sritis nuo Prūsijos ir Livonijos, toks pat pastarųjų kraštų pasienio su Lietuva ruožas.

Terminas[taisyti | redaguoti kodą]

Terminas atsirado vokiečių istorinėje literatūroje. Istorijos šaltiniuose vartojamas ir neįžengiamam miškui (sen. vokiečių Wildnis, Wiltnis) apibūdinti. J. Jurginio teigimu, tai buvo Lietuvos dalis, kuri pagal to meto teisę, t. y. pagal Šv. Romos imperatorių ir popiežių dovanojimo aktus, priklausė Vokiečių ordinui, bet dėl gyventojų priešinimosi nebuvo realiai jo valdoma. m. Gelžinio manymu, dykros gyventojai mokėję duokles ir Lietuvos valdovui, ir Vokiečių ordino didžiajam magistrui, bet nei viena, nei kita kariaujančioji pusė neįstengusi jų visiškai užvaldyti.

Istorija[taisyti | redaguoti kodą]

Dykros plotis Žemaitijoje siekė 60 km, Suvalkijoje (Užnemunėje) – 150 km. Apėmė buvusių sūduvių, nadruvių, skalvių, dalies kuršių, Karšuvos, žemaičių, žiemgalių ir sėlių žemes, rečiau gyvenamas ar negyvenamas dėl Vokiečių ordino ir jo vasalo Livonijos ordino puldinėjimų. XIII a. ir XIV a. pirmoje pusėje dalis dykra virtusių sričių gyventojų pasitraukė į Lietuvos gilumą, dalis buvo vokiečių riterių išnaikinta arba perkelta į tolesnes Vokiečių ordino valdas.

Vokiečių tyrinėtojai Gertrūda Heinrich-Mortensen ir Hansas Mortensenas XX a. pirmoje pusėje veikaluose nepagrįstai tvirtino, kad Mažosios Lietuvos rytinės dalies dykra buvusi visai negyvenama ir tik XV a.XVI a. buvusių Skalvos ir Nadruvos žemėse gausiai apsigyvenę kolonistai didžlietuviai. Kai kurie rašytiniai šaltiniai, vietovardžiai, archeologiniai radiniai patvirtina, jog dykroje, nors ir nedaug, išliko senųjų gyventojų. Po Antrojo pasaulinio karo patys G. ir H. Mortensenai pripažino, kad dykroje išliko skalvių, todėl ir neišleidę pagal nacių pareigūnų nurodymus tokio tendencingo istorijos šaltinių rinkinio, netgi jų manymu, nebūtų įmanoma įrodyti didelio didžlietuvių kolonistų antplūdžio į Mažąją Lietuvą. H. Mortensenas įrodė, kad dykroje vykusi autochtonų vidinė migracija, kurie sumišo su atsikėlėliais (bet negausiais) iš Didžiosios Lietuvos.

Užnemunės dykra buvo Lietuvos didžiųjų kunigaikščių medžioklės vieta. Ypač intensyviai buvo ūkininkaujama arčiau Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės esančiose srityse: Nemunaičio, Alytaus, Birštono ir Punios valsčiai dar XIV a. apėmė žemes abipus Nemuno. Po 1422 m. Melno taikos didesnioji dykros dalis atiteko Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei ir per vidaus kolonizaciją buvo vėl tankiau apgyvendinta, čia įkurta naujų gyvenviečių.

Mažojoje Lietuvoje natūraliai daugėjo autochtonų, be to, iš Didžiosios Lietuvos grįžo pabėgusių arba per karus išvestų skalvių, nadruvių, sulietuvėjusių prūsų, kuršių palikuonių, buvo ir negausių migrantų didžlietuvių. Iš viso 14501548 m. vėl buvo gausiau apgyvendinta apie 25 000 km² buvusios dykros. Susidarė Suvalkijos, arba Užnemunės, lietuvių sritis. 1541 m. galutinai nustačius Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir Livonijos sieną Žemaitijos ir Aukštaitijos šiaurinis pasienis buvo apgyventas iš gretimų valsčių jiems plečiantis į šiaurę ir nekuriama naujų administracinių vienetų.[1]

Šaltiniai[taisyti | redaguoti kodą]

  1. Rimantas Jasas, Algirdas Matulevičius. Dykra. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. IV (Chakasija-Diržių kapinynas). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2003. 765 psl.