Eksperimentinė fizika

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką

Eksperimentinė fizika - klasė metodikų susijusių su fizikinių reiškinių stebėjimais, norint surinkti duomenų apie visatą. Tai gali būti paprasti eksperimentai, pvz., Kavendišo eksperimentas arba daug sudėtingesni - LHC.

Turinys

Apžvalga[taisyti]

Eksperimentinė fizika yra dažnai supriešinama su teorine fizika, kuri yra labiau susijusi su spėjimais ir aiškinimais, o ne su žinių įsisavinimu.

Nors eksperimentinė ir teorinė fizikos yra susijusios su skirtingais gamtos aspektais, jos abi kartu dalijasi tą patį tikslą - reiškinio supratimą ir turi simbiozinį santykį.

Istorija[taisyti]

Kaip atskira sritis, eksperimentinė fizika buvo sukurta ankstyvojoje moderniojoje Europoje, per tai, kas yra žinoma, kaip mokslo revoliucija, tai tokių fizikų nuopelnas - Galilėjus, Christiaan Huygens, Johannes Kepler, Blaise Pascal ir seras Izaokas Niutonas. XVII a. pradžioje Galilėjas atliko nemažai eksperimentų, kad galėtų patvirtinti fizikines teorijas, kurios yra pagrindinės mokslo metode. Jis suformulavo ir sėkmingai patikrino keletą rezultatų dinamikoje, inercijos dėsnyje, kuris vėliau tapo pirmuoju Niutono dėsniu.

Dabartiniai eksperimentai[taisyti]

Garsiausi eksperimentai[taisyti]

Eksperimentų metodikos[taisyti]

Garsiausi fizikai eksperimentatoriai[taisyti]