Elektromagnetinė banga

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Šviesa kaip elektromagnetinė banga. E ir M – elektrinio ir magnetinio laukų amplitudės, λ – bangos ilgis.
Elektromagnetinių bangų spektras.

Elektromagnetinė banga yra sklindantis erdvėje ir laike bei save palaikantis elektrinio ir magnetinio laukų trikdys. Trikdžio sklidimą galima paaiškinti pasitelkus elektromagnetinės indukcijos savoką. Pradiniu laiko momentu atsiradęs elektrinio (magnetinio) lauko šuolis gretimuose erdvės taškuose indukuoja magnetinį (elektrinį) lauką. Savo ruožtu, tuose erdvės taškuose atsiradę magnetiniai (elektriniai) laukai, dar toliau esančiuose taškuose indukuos elektrinius (magnetinius) laukus. Tokiu būdu nuo taško, kuriame atsirado staigus elektromagnetinio lauko pokytis, į visas puses judės sferinio bangos fronto pati save palaikanti elektromagnetinė banga.

Elektromagnetinėms bangoms, skirtingai nuo akustinių bangų, nėra būtina terpė - banga sklinda ir tuščioje erdvėje (vakuume).

Atradimas[taisyti | redaguoti kodą]

Elektromagnetinių bangų egzistavimą 1864 metais numatė Džeimsas Klarkas Maksvelas. Eksperimentiškai elektromagnetines bangas atrado vokiečių fizikas Henris Hercas.

Sklidimo greitis[taisyti | redaguoti kodą]

Maksvelo lygčių išplaukia, jog elektromagnetinių bangų greitis vakuume lygus šviesos greičiui:

v = c = \frac {1}{\sqrt{\mu_0 \varepsilon_0}} = 2.998 \times 10^8 m/s.

kur

μ0magnetinė konstanta;
ε0elektrinė konstanta.

Priklausomai nuo bangos dažnio, bangos yra skirstomos į skirtingas rūšis (didėjančio dažnio tvarka): radijo bangos, mikrobangos, terahercinė spinduliuotė, Infraraudonieji spinduliai, regimoji šviesa, ultravioletiniai spinduliai, Rentgeno spinduliai, gama spinduliai. Iš minėtų bangų, radijo bangoms būdingas didžiausias bangos ilgis, o gama spinduliams - mažiausias. Labai mažas dažnių ruožas, vadinamas regimaja šviesa arba šviesa, yra matomas skirtingų organizmų

Taip pat skaitykite[taisyti | redaguoti kodą]

Banga