Michael Faraday
| Michael Faraday | |
|---|---|
| |
| 1842 m. Maiklo Faradėjaus portretas | |
| Gimė | 1791 m. rugsėjo 22 d. |
| Mirė | 1867 m. rugpjūčio 25 d. (75 metai) |
| Veikla | anglų mokslininkas |
| Sritis | Fizika ir chemija |
 Vikiteka |
Michael Faraday |
| Parašas | |
| |
Maiklas Faradėjus (angl. Michael Faraday; 1791 m. rugsėjo 22 d. – 1867 m. rugpjūčio 25 d.) – anglų mokslininkas, daug prisidėjęs kuriant elektromagnetinių reiškinių teoriją.[1] Laikomas vienu iš įtakingiausių mokslininkų istorijoje.
Biografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
M. Faradėjus gimė Newington Butts vietovėje prie Londono (šiuo metu – Londono dalis) gausioje kalvio šeimoje. Jau paauglystėje nuo 1805 m. pradėjo dirbti knygrišio pameistriu. 1812 m. pradėjo lankyti žinomo anglų chemiko, profesoriaus H. Davy paskaitas, kurias savarankiškai užrašinėjo. 1813 m. tapo H. Davy asistentu ir tais pat metais jie kartu išvyko į dvejus metus trukusią kelionę po Europos mokslo centrus. 1821 m. sausio 12 d. M. Faradėjus vedė Sarą Barnard. Nors buvo susituokęs, tačiau vaikų neturėjo.[2] Nuo 1835 m. su pertraukomis sunkiai sirgdavo, kaip manoma, dėl gyvsidabrio garų, naudotų eksperimentų metu, poveikio. 1858 m. dėl sveikatos problemų atsistatydino iš daugumos pareigų.
Mokslinė veikla[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
1816 m. pradėjo publikuoti savo mokslo darbus. 1821 m. sukūrė pirmą laboratorinį elektros variklio modelį. Nuo 1825 m. Londono Karališkojo instituto laboratorijos vadovas. M. Faradėjus 1825 m. šviečiančiosiose dujose atrado benzeną C6H6 – paprasčiausią aromatinį angliavandenilį. 1831 m. atrado elektromagnetinę indukciją ir suformulavo Faradėjaus indukcijos dėsnį. 1832 m. Londono Karališkoji draugiją M. Faradėjų skyrė aukščiausią apdovanojimą – Copley medalį. Jis pirmasis pavartojo elektrinio bei magnetinio lauko sąvokas, iškėlė mintį apie elektrinių, magnetinių ir šviesos reiškinių sąryšį. Jo atrastu elektromagnetinės indukcijos reiškiniu grindžiamas visas elektrotechnikos ir radiotechnikos mokslas. 1833–1834 m. tyrinėdamas druskų, bazių ir rūgščių elektrinį laidumą suformulavo du elektrolizės dėsnius, pavadintus Faradėjaus elektrolizės dėsniais.[3] Nuo 1833 m. – Chemijos katedros profesorius. Išrado voltmetrą. Faradėjus studijavo magnetinį lauką gaubiantį laidininką, nešantį nuolatinę elektros srovę, ir nustatė pagrindinę magnetinio lauko sąvoką fizikoje. 1845 m. atrado, kad stiprus magnetinis laukas gali sukti šviesos poliarizacijos plokštumą ir suformulavo Faradėjaus reiškinį. 1862 m. iškėlė hipotezę, kad magnetinis laukas gali pašalinti spektrines linijas. Hipotezę 1897 m. patvirtino Nyderlandų fizikas P. Zeeman, už šį atradimą apdovanotas Nobelio fizikos premija. M. Faradėjus buvo puikus eksperimentatorius – jo moksliniuose dienoraščiuose aprašyta daugiau nei 16 000 bandymų.
Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- ↑ Faraday Michael (Maiklas Faradėjus). Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. V (Dis-Fatva). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2004. 756 psl.
- ↑ (Angliškai) Frank A. J. L. James, ‘Faraday, Michael (1791–1867)’, Oxford Dictionary of National Biography, Oxford University Press, Sept 2004; online edn, Jan 2008 nuoroda tikrinta 2013 m. sausio 29 d.
- ↑ K. Manolovas, D. Lazarovas, I. Lilovas. Chemijos savi dėsniai. Vilnius: Mokslas, 1981, 57 p.