Branduolinė fizika

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką

Branduolinė fizika yra fizikos šaka, kuri tiria atomų branduolių savybes ir sąveikas. Šios srities atradimų rezultatai darė ir daro didelę įtaką kasdieniniam gyvenimui bei įvairioms mokslo sritims. Radioaktyvumas panaudojamas medicinoje, gamyboje, radioaktyvių izotopų indikatoriai prisidėjo biochemijos tyrimų plėtros.

Istorija[taisyti | redaguoti kodą]

Radioaktyvumą 1896 metais atrado prancūzų mokslininkas H. Bekerelis (Henri Becquerel) dirbdamas su fosforescuojančiomis medžiagomis. Iš pradžių manyta, kad radiacija yra panaši į neseniai atrastus rentgeno spindulius. Tačiau tolimesni H. Bekerelio, Pjero Kiuri, Marijos Kiuri, E. Rezerfordo (Ernest Rutherford) ir kitų mokslininkų tyrimai nustatė, kad radiacija yra žymiai sudėtingesnis reiškinys.

Branduolio atomo modelį 1911 metais sukūrė Rezerfordas, 1919 metais jis pirmą kartą stebėjo branduolinę reakciją. Ypač branduoline fizika susidomėta ketvirtajame dešimtmetyje, po neutrono (1932) bei branduolių dalijimosi (1938) atradimų. Pastarąjį Kaizerio Vilhelmo institute (Kaiser Wilhelm Institute) atrado vokiečių chemikai O. Gahnas (Otto Hahn) ir F. Strasmanas (Fritz Strassmann).



Vikiteka