Akustika

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Dirbtinis bekryptis garso šaltinis

Akustika – tarpdisciplininis mokslas, kuris tiria mechaninių bangų sklidimą dujose, skysčiuose ir kietuose kūnuose, įskaitant vibraciją, garsą, ultragarsą ir infragarsą. Mokslininkas, kuris dirba akustikos srityje yra vadinamas akustiku, o žmogus, kuris dirba akustinių technologijų srityje gali būti vadinamas akustikos inžinieriumi. Akustika gali būti pritaikyta beveik visose gyvenimo kryptyse.

Klausa yra viena iš svarbiausių priemonių gyvūnų pasaulyje išlikti, o kalba išskiria žmogų – jis tobulėja ir vystosi kultūriškai. Taigi nėra keista, kodėl akustikos mokslas yra taip paplitęs visuomenėje – muzikoje, medicinoje, architektūroje, kare ir daug kur kitur. Menas, amatai, mokslas ir technologija

Žodis „akustinis“ (gr. ἀκουστικός) – akoustikos yra kilęs iš graikų kalbos, reiškiantis „girdimasis“

Akustikos istorija[taisyti | redaguoti kodą]

Ankstyvas akustikos tyrimas[taisyti | redaguoti kodą]

Vibruojančios stygos pagrindinė dedamoji ir pirmi 6 obertonai. Anksčiausi šio reiškinio studijavimo įrašai yra priskiriami filosofui Pitagorui, VI a. pr. m. e.

VI a. pr. m. e. senovės Graikijos filosofas Pitagoras norėjo sužinoti, kodėl kai kurie muzikiniai intervalai atrodė labiau gražesni negu kiti ir jis rado atsakymą – tai lemia harmonijų stygos santykiai. Manoma, jog jis stebėjo, kaip stygos ilgis yra išreiškimas sveikųjų skaičių santykiais (pvz., 2 su 3, 3 su 4) ir tada sukurti tonai bus harmoningi.

Akustikos principai buvo pritaikyti nuo senovės laikų: Romėnų teatras Amano mieste.

Akustikos procesų supratimas ypač paspartėjo po mokslinės revoliucijos. Jos pradus 1636–1638 m. suformulavo Galilėjus (1564–1642) ir taip pat nepriklausomai Marin Mersenne (1588–1648).[1]

Akustikos šakos[taisyti | redaguoti kodą]

Akustika yra skirstoma į tris pagrindines šakas:[2]

  • fizikinė akustika – tiria akustinių bangų žadinimą, sklidimą įvairiose medžiagose, jų atspindį, sugertį, interferenciją, difrakciją ir priėmimą.
  • taikomoji akustika – skirstoma į elektroakustiką, architektūrinę, statybinę akustiką, geoakustiką, atmosferos akustiką, muzikinę akustiką.
  • fiziologinė akustika – šios akustikos objektas yra žmogaus ir gyvūnų garso sukėlimo bei klausos organai.

Taip pat skaitykite[taisyti | redaguoti kodą]


Šaltiniai[taisyti | redaguoti kodą]

  1. KARAZIJA, Romualdas. Fizikos istorija. Vilnius: Inforastras, 2002, 238 p. ISBN 9955-9578-0-8.
  2. Akustika. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. I (A-Ar). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2001. 256 psl.

Nuorodos[taisyti | redaguoti kodą]