Skiemuo
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Skiemuo – vienu kartu ištariama garsinė žodžio dalis, kurios pagrindą sudaro balsis, dvibalsis ar mišrusis dvigarsis. Kiek žodyje yra balsių ir dvibalsių arba mišriųjų dvigarsių, tiek jame yra skiemenų. Taigi lietuvių kalbos skiemens centrą (pagrindą) sudaro balsiai, dvibalsiai ir dvigarsiai. Priebalsiai patys vieni negali sudaryti skiemens. Jie į skiemenį įeina tik prisišliedami prie balsio: a - kis, na - mas, duo - na, lau - kas, kal - nas.
Pagal skiemenų skaičių žodžiai skirstomi į vienskiemenius (po, jis, ten), dviskiemenius (ne - šė, ve - dė, bro - lis, kė - dė), daugiaskiemenius, sudarytus iš trijų, keturių, penkių ar daugiau skiemenų (pa - sa - kė, pa - si - siū - lė, ap - si - džiaug - da - vo, pa - si - va - ži - nė - da - mas).
Pagal skiemens pagrindą sudarančius garsus skiriami ilgieji ir trumpieji skiemenys. Ilgieji skiemenys yra tie, kurių pagrindą sudaro ilgieji balsiai, dvibalsiai ar mišrieji dvigarsiai: ą - žuo - las, so - das, snie - gas, kal - nas, Vil - nius. Trumpųjų skiemenų pagrindą sudaro trumpieji balsiai: aš, tu, ge - ri, ta - da.
Skiemenys esti kirčiuoti ir nekirčiuoti. Pvz., žodyje traukinys kirčiuotas yra žodžio galo skiemuo, o kiti skiemenys nekirčiuoti (trau-ki-nys).
Pagal skiemens gale esančio garso kokybę skiemenys skirstomi į atviruosius ir uždaruosius. Atvirieji skiemenys baigiasi balsiu arba dvibalsiu, o uždarieji – priebalsiu.
