Fonetika

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.

Fonetika (iš gr. k. φωνή „garsas“) - kalbotyros mokslo šaka, nagrinėjanti fizinę žmogaus kalbą (kalbos garsus). Fonetika nemaišytina su fonologija kuri kalbos garsus nagrinėja kaip sistemiškos kalbos (su sintakse, žodynu) dalį.

Fonetikos mokslas buvo žinomas jau prieš 2500 m. senovės Indijoje.

[taisyti] Skirstymas

Fonetika skirstoma:

• artikuliacinė fonetika - nagrinėja žmogaus kalbos aparato veiklą tariant skirtingus garsus
• akustinė fonetika - nagrinėja kalbos akustiką: garso harmoniją, dažnį, garso bangų savybes
• girdimoji fonetika - nagrinėja kalbos priėmimą ir garso apdirbimo sistemą

Taip pat kartais išskiriama teisinė fonetika, kuri tiria kalbos garsus teisiniu požiūriu