Dajai

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Dajai
Dai minority in China.JPG
Gyventojų skaičius 1,5-2 mln.
Populiacija šalyse Kinijos vėliava Kinija: 1 158 989
Laoso vėliava Laosas:
134 100
Tailando vėliava Tailandas:
145 236
Kalba (-os) dajų kalbos, kinų, lao, tajų
Religijos theravada
Giminingos etninės grupės šanai, džuangai, tajai

Dajai (tai neua: ᥖᥭᥰ d̥ai˥, kin. 傣族, pinyin: Dǎizú) – Azijos tauta, viena iš 56 oficialiai Kinijos Liaudies Respublikos pripažintų tautinių mažumų, apjungianti keletą smulkesnių etninių grupių, gyvenančių prie Junanio provincijos sienos, daugiausia Sišuangbannos dajų autonominėje prefektūroje bei Dehongo dajų ir dzingpo autonominėje prefektūroje. Mažesnės dajų grupės gyvena aplink Sinpingo ir Juandziango miestus bei kitose Junanio autonominėse prefektūrose[1].

Bendras dajų skaičius Kinijos Liaudies Respublikoje yra apie 1,2 mln. Dajų etninės grupės sutinkamos taip pat kaimyniniuose Mianmare, Laose, Tailande bei Vietname.

Teritorija, pavadinimai ir įvairovė[taisyti | redaguoti kodą]

Dehong prefektūra, Junanio provincija.
Sišuangbannos dai autonominė prefektūra, Junanio provincija.

Dajų pavadinimas kilęs iš jų savivardžio tai, reiškiančio „laisvę“, kuriuo save vadina daug giminingų etninių grupių Pietryčių Azijoje Tailande, Laose ir Mianmare. Tarp jų yra šanai, lao, tajai.

Kinijos dajus sudaro kelios skirtingos etninės grupės:

Istorija[taisyti | redaguoti kodą]

Pagrindinis straipsnis – Junano istorija.

Dajų etninė grupė yra kilusi iš Baiyue etninės grupės, kuri buvo plačiai paplitusi pietinėje ir pietrytinėje Kinijos dalyje. Būta istorinių dokumentų parašytų kinų kalba III a. pr. m. e., kurie mini Baiyue („baltųjų vietų“) etninę grupę. 109 m. pr. m. e., Hanų dinastija įkūrė Jižou prefektūrą, po to ir Jongčango prefektūrą, kurios valdė dajų žemes.

Nuo VII a. dajus viena po kitos valdė Junano karalystės Nandžao bei Dali. Tang (618–907 m.) ir Song (960–1279 m.) dinastijų valdymo metais, dajai buvo vadinami Mangman (kin. 繡面), Jinchi (kin. 金齿) ir Baiyi (kin. 白衣). Tuo metu šiai etninei grupei priklausantys žmonės taip pat buvo vadinami „sendintų dantų“ arba „juodintų dantų“ tauta dėl dajų papročio suteikti savo dantims juodą spalvą kramtant betelio riešutus. Juodinti dantys, ypatingai moterų tarpe, buvo grožio ar bent jau kuklumo ženklas. Be to, betelio riešutai saugodavo nuo ėduonies susidarymo[2].

Prieš ir po XII a. įkurtos vietos valstybiniai dariniai: Tai Neua įkūrė Mengmao karalystę, kurios sostine tapo Ruili, o Tai Lue įkūrė Dzinglingo auksinės salės karalystę (angl. Jingling Golden Hall Kingdom), kurios sostinė Dzinghongas. Juan dinastijos (1271–1368 m.) valdymo laikotarpiu dajų valstybingumas buvo panaikintas, vėliau karalystės vėl atsikūrė ir inkorporuotos į Kiniją per XV–XIX a. XX a., Kinijos Respublikos periodu buvo įsteigtos apskritys ir administraciniai vienetai, tačiau vadovo pareigų pavadinimas buvo išsaugotas.

Kalba ir raštas[taisyti | redaguoti kodą]

Daile (Tai Lu) raštas, lyginant su kitomis giminingomis rašto sistemomis
Pagrindinis straipsnis – Tajų kalbos.

Dajai kalba keliomis giminingomis kalbomis, kurios priklauso tajų-kadajų kalbų šeimos džuangų-dongų grupės džuangų-dajų atšakai[3]. Dajų raštas ypatingas tuo, jog tai ne kinų rašmenys, bet savita rašto sistema, kurios pagrindas yra indiškų rašmenų įtakota fonetinė rašto sistema (abugida), naudojama Pietryčių Azijoje.

Tarp skirtingų Kinijoje gyvenančių dajų grupių išskiriamos net penkios skirtingos šios sistemos atšakos[4]. Labiausiai paplitusios yra Daile ir Daina rašto sistemos, kurios dar kitaip atitinkamai vadinamos Sišuangbanna ir Dehong rašto sistemomis. Kitos sistemos yra Tai Pong (Dǎibēng) (naudojamas Dehonge ir piečiau), Tai Dam ir šanų rašmenys. Susikūrus Kinijos Liaudies Respublikai, naujas dajų raštas buvo sukurtas senojo pagrindu, kuris užrašomas abėcėlės pagalba bei plačiai vartojamas švietimo sistemoje, spaudoje bei televizijoje.

Tradicinė apranga[taisyti | redaguoti kodą]

Dajų moters tradicinis rūbas

Moterų apranga[taisyti | redaguoti kodą]

Tradiciškai, dajų moterys vilkėdavo trumpas sukneles siauromis rankovėmis arba sarongus, kurie pabrėždavo smulkias, tačiau grakščias kūno formas bei perteikdavo unikalų moteriškumą ir elegantiškumą. Dajų moterų apranga, ypatingai Sišuangbannos regione, turtinga savo stilių įvairove. Apatiniai rūbai paprastai būna šviesių spalvų, pavyzdžiui, balti, šviesiai žali, žydri arba rožiniai. Ant viršaus dėvimi žemo liemens, siaurarankoviai marškiniai brangakmeniais puoštomis apykaklėmis, sagstomi priekyje nuo viršaus iki apačios einančia sagų eile arba dešinėje rūbo pusėje. Sijonas arba sarongas taip pat būna prigludęs prie kūno ir yra gana ilgas, kartais net siekiantis žemę. Dajų moterys ant juosmens dažnai ryši šilko juostas, o ilgus gražius plaukus surenka į grakštų kuodą, kurį viršugalvyje sutvirtina puošniomis šukelėmis. Jaunesnės dajų merginos plaukus puošia gėlėmis, o vyresnės moterys paprastai nėšioja bambukines skrybeles. Asmeninę moters papuošalų kolekciją sudaro sidabriniai auskarai, kaklo papuošalai, juostos rišamos per liemenį, apyrankės bei brangakmenių vainikėliai, kuriais puošiami į kuodą surišti plaukai. Kai kurios dajų moterys nešioja papuošalus pagamintus iš nefrito, agato bei spalvoto stiklo.

Vyrų apranga[taisyti | redaguoti kodą]

Dajų vyrai vilki siaurų rankovių, trumpus, apykaklės neturinčius švarkus, kurie atsiveria per priekį arba dešiniame šone, panašiai kaip dajų moterų marškiniai, bei dėvi ilgas laisvas kelnes. Žiemą dajų vyrai ant pečių vietoje palto užsimeta apklotus. Šios gana paprastos aprangos papildymas yra ant galvos nešiojamas juodos, baltos arba mėlynos spalvos turbanas. Vyrų tarpe populiarios tatuiruotės. Kai berniukas sulaukia 11 ar 12 metų, tatuiruočių meistras kviečiamas ištatuiruoti berniuko liemenį bei galūnes gyvūnų, gėlių, geometriniais motyvais ar dajų rašmenimis[5].

Mityba[taisyti | redaguoti kodą]

Keptos didžiosios skruzdėlės.

Pagrindinis dajų maisto produktas yra ryžiai. Dehong regione gyvenantys dajai labiau mėgsta laisvesnio grūdo ryžių rūšis, kurios verdančios nesulimpa (panašūs į ilgagrūdžius ryžius Europoje ir Amerikoje). Sišuangbannos regione, priešingai, dajai linkę rinktis glitnesnių, lipnesnių ryžių rūšis panašias į tas, kurias europiečiai ir amerikiečiai naudoja gamindami pudingus.

Dajai mėgsta kiaulieną, jautieną, antieną, vištieną ir žuvį, tačiau retai valgo avieną. Kai kuriuose regionuose taip pat populiari šuniena. Bendrai galima teigti, jog dajų virtuvėje vyrauja sūrūs ir/arba aštrūs patiekalai. Žinomiausių patiekalų sąraše yra kepta vištiena bei marinuota žuvis, o taip pat marinuoti bambuko ūgliai, marinuotos pupelės bei marinuota mėsa, todėl nestebina ir dajų meilė raugintiems kopūstams. Dajai mėgsta ne tik žuvį, bet ir kitas jūros gerybes, pvz., krevetes, krabus, kiaukutinius vėžiagyvius. Šalia sūrių ir aštrių patiekalų, dajai mėgaujasi maistu, kurio skonis yra šiek tiek rūgštus, pvz., rūgštus moliūgas ir rūgštūs bambuko ūgliai. Šie daržovių patiekalai dajams įprasti taip, kaip mums obuolių pyragas.

Kadangi dajai gyvena karštuose ir drėgnuose regionuose, kuriuose apstu didelių vabzdžių, jų valgiaraštyje daug šio gausaus proteinų šaltinio. Taigi, patiekalai ir užkandžiai gaminami iš vabzdžių sudaro didelę dajų dietos dalį ir praturtina ją ypatingais skoniais. Dajai valgo ne tik cikadas, bambukų kirminus ar daugybę voragyvių rūšių, bet ir dar egzotiškesnį maistą, pvz., laukinius vėžlius ar didžiųjų skruzdėlių kiaušinėlius. Kiti dajams būdingi valgiai yra, pavyzdžiui, saulėje džiovinta kiauliena, taip pat saulėje džiovintas ungurys bei sūdyti kiaušiniai. Ši tauta mėgsta dalinai fermentuotą, dažniausiai naminės gamybos vyną. Nors regionas (Junanis) garsėja arbata, dajai labiau mėgsta tas arbatos rūšis, kurių lapeliai dideli ir ne itin kvapnūs.

Architektūra[taisyti | redaguoti kodą]

Bambukas.

Dajų statyba, išskyrus šventyklų architektūrą, kurios normas diktavo Budizmo standartai, tai liaudies arba kitaip sakant žmonių architektūra, prie kurios neprisidėję jokie profesionalūs architektai[6].

Labiausiai paplitusi statybinė medžiaga yra bambukas, o pats tipiško dajų namo statybos stilius vadinamas „Gan Lan“. Namų kolonos, sijos, ilginiai, gegnės ir sienos yra bambukinės, taip pat kaip ir vartai vedantys į namus. Žolė arba šiaudai, kurie sudaro dajų namo stogą, yra surinkti į kuokštus ar ryšulius ir sutvirtinti gana lanksčiomis bambukų šakelėmis. Kai kuriuose regionuose stogai būna padaromi iš bambuko kamienų perpjautų perpus ir sutvirtintų taip, jog gaunama vientisa stogo danga. Akivaizdu, jog tos namo dalys, kurios turi būti pačios tvirčiausios, kad atlaikytų didžiausią apkrovą, statomos iš patvariausių bambuko velenų, kai tuo tarpu plonesnis bambukas naudojamas sienoms, stogui bei pagrindinės grindų struktūros padengimui viršutiniu sluoksniu (jei tam tikslui nenaudojama mediena).

Tradicinis dajų namas yra dviejų aukštų, daugmaž kvadrato formos. Viršutiniame aukšte gyvena šeima, o žemutinis, kuris gali būti tik dalinai sutvirtintas sienomis, tačiau paprastai būna suskirstytas į daugiau negu vieną patalpą, atlieka sandėlio ar gyvulių pastogės funkciją. Gyvenamojoje namo dalyje, išskyrus miegojimui skirtas patalpas, yra taip pat darbo kambarys, valgomasis bei svetainė, kurioje priimami svečiai. Paprastai būna ir terasa, kurioje skalbiami drabužiai bei laikomos vandens atsargos. Gyvenamoji erdvė viršutinėje namo dalyje naudinga tuo, jog taip lengviau išvengti pavojaus gyvybei bei turtui potvynių metu, o kadangi patalpos yra aukštai virš žemės, čia nesikaupia drėgmė, grindys nesutraukia šalčio, taip pat čia nepatenka daugelis vabzdžių, ypač uodų.

Dajų kultūrinis identitetas[taisyti | redaguoti kodą]

Dajų kultūra vadinama Bai Yue kultūra arba tiesiog Bai Ye tam, kad atskirti ją nuo senosios antropologinės Bai liaudies kultūros. Dajai turi savo kalendorių, rašto sistemą, naudojamą saulės ir mėnulio užtemimų prognozavimui bei istorinius dokumentus, kurie apima literatūros darbus poezija ir pasakėčiomis pradedant, o senovinėmis istorijomis ir legendomis baigiant.

Bei Ye kultūra[taisyti | redaguoti kodą]

Bai Ye kultūra yra bendrinis terminas, kuriuo apibūdinama dajų socialinė bei kultūrinė istorija. Bai Ye kultūrinis palikimas ir tradicijos apima net ir originalius raštus išraižytus ant pattra medžių lapų (tropinis medis įprastas dajų gyvenamiems regionams), dajų raštus perkeltus į medvilnės popierių bei „dainų“ (arba „giesmių“) knygas, o taip pat tradicijas perduodamasiš kartos į kartą, kurios kiekvieną dajų žmogų padaro gyvu tradicijų nešiotoju. Bei Ye kultūra išgarsėjo ypatingai dėl raštų išraižytų ant minėtų pattra medžio lapų.

Nors dajai gyvena keliose skirtingose valstybėse, kurios kai kuriais atvejais viena nuo kitos ženkliai nutolusios, Kinijos dajai, Laoso lao, Myanmaro šanai bei Tailando tajai turi bendras etnines šaknis ir juos visus vienija ta pati Pietryčių Azijai būdinga Bai Ye kultūra.

Dajų kalendorius[taisyti | redaguoti kodą]

Pagrindinis straipsnis – Budistinis kalendorius.

Dajai turi savo kalendorių, kurį jie naudoja iki šiol. Dajų kalendorius nuo hanių mėnulio kalendoriaus tuo, jog dajai sujungė ir saulės (Grigaliaus), ir mėnulio kalendoriaus elementus į vieną, t. y. metai skaičiuojami pagal saulės kalendorių, o mėnesiai pagal mėnulio. Šiame hibridiniame kalendoriuje dienoms ir metams skaičiuoti naudojami iš hanių daoistinės tradicijos pasiskolinti Dangaus stiebeliai ir Žemės Ūkio sektoriai. Dajai iš hanių kalendoriaus į savąjį perkelė ne tik didžiąją dalį terminologijos, bet taip pat ir hanių tarimą. Dajų kalendorius suskirstytas į tris metų laikus: šaltąjį sezoną (nuo sausio iki balandžio), karštąjį sezoną (nuo gegužės iki rugpjūčio) bei lietingąjį sezoną (nuo rugsėjo iki gruodžio).

Kultūra ir papročiai[taisyti | redaguoti kodą]

Dajai ypatingi savo šokiais, tarp kurių patys žinomiausi yra Povo, Liūto bei Būgno šokiai. Svarbiausias muzikinis instrumentas naudojamas dajų šokiuose yra taip vadinamas dramblio pėdos būgnas, kurį mušti gali bet kokio amžiaus žmonės, nuo mažo vaiko iki senolio.

Būgnas paprastai būna ilgas, pagamintas iš išskobto rąsto, aptraukto pitono oda. Šiuo metu tam naudojama avies oda, nes kitokiu atveju pitonai greitai atsirastų nykstančių gyvūnų sąraše. Būgnas dažomas įvairiomis spalvomis, pagražinamas povo, dajų kultūroje laimę nešančio paukščio (iš čia ir kilo šokio pavadinimas), plunksnomis. Didžiulis kaspinas pritvirtintas prie būgno atlieka diržo funkciją tam, kad šokėjas galėtų tą būgną nešioti atlikdamas šokį. Šokėjas, persimetęs būgną per kairįjį petį, muša jį pagrindinai dešiniąja ranka, o kairiąja ranka prilaiko būgną, kad šis tvirtai laikytųsi šokio metu.

Kalbant apie pačio būgno kilmę, legenda byloja, jog senais laikais dajų žemes dažnai apsemdavo potvyniai. Žmonės sužinojo, jog viskas kaltas piktas drakonas. Vienas narsus dajų jaunuolis, palaikomas kaimo gyventojų, sugebėjo nužudyti siaubūną, o ta proga surengtoms iškilmėms pagamintas specialus būgnas buvo aptrauktas būtent nukauto drakono oda.

Povo šokis[taisyti | redaguoti kodą]

Povo šokis yra pats žinomiausias dajų etninės grupės tradicinis šokis. Pasak legendos, prieš daugiau negu tūkstantį metų, Džaomali Jiešu (kin. Zhaomali Jieshu), dajų vadas, išmoko šokti šį šokį, mėgdžiodamas grakščius povo judesius. Vėliau gyvenančios kartos neužmiršo šios tradicijos, šokis vystėsi, keitėsi, kol pagaliau tapo dabartiniu povo šokiu.

Dajai „Šventąjį Paukštį“ povą laiko laimės ir palankumo simboliu, todėl povas dažnai minimas liaudies legendose. Povo šokis yra būtina kiekvienos dajų šventės dalis. Šokio tvarka yra griežta ir pastovi. Iš pradžių, povas palieka lizdą ir besižvalgydamas aplinkui, atlieka lengvus šokio judesius. Po to, geria vandenį ir ieško maisto, kol pabaigoje maudosi fontane, krato nuo kūno vandens lašus, skleidžia nuostabias plunksmas ir pakelia sparnus skrydžiui[7].

Povo šokį galite išvysti, paspaudę šią nuorodą: http://www.youtube.com/watch?v=xDxkw3FGlUw&feature=related

Grakštūs ir elegantiški šokio judesiai bei pozos jungia dajų išmintį ir jų meninį skonį. Povo šokis buvo pripažintas kaip aukščiausio kultūrinio identiteto lygis tarp visų tautinių mažumų šokių. 2006 m. Būtent dajų povo šokis buvo įtrauktas į nematerialaus kultūros paveldo sąrašą.

Vandens purslų šventė[taisyti | redaguoti kodą]

Pagrindinis straipsnis – Songkranas.

Vandens purslų šventė švenčiama dajų kalendoriaus Naujųjų metų dieną. Vandens purslų festivalis Ši pirmoji budistinė naujųjų metų šventė dajams pati svarbiausia. Šventė paprastai trunka tris dienas. Pirmasias dvi dienas vyksta drakono formos valčių varžybos, kurių metu atsisveikinama su praėjusiai senaisiais metais. Paskutinę dieną dajai vykdo laimę nešančius darbus, kurie užtikrins gerovę naujaisiais metais. Visi kaimo žmonės maudosi, keičia senuosius drabužius į naujus bei pirmąją Vandens purslų šventės dieną eina garbinti Budą. Gyventojai renkasi budistinėje šventykloje ir stato smėlio bokštą. Vėliau, visi susėda aplink tą bokštą ir klausosi giedojamų budistinių raštų. Po to, Budos statula išnešama į lauką, kur visos kaimo moterys ją taško vandeniu, o šis veiksmas vadinama Budos maudymu. Pasibaigus šiam ritualui, jaunimas taškosi vandeniu dėl malonumo. Į šią pramogą įtraukiami visi praeiviai, šlapi žmonės sveikina vieni kitus ir linksminasi. Vanduo neša laimę ir džiaugsmą visoms apylinkės gyvenvietėms.

Tikėjimas[taisyti | redaguoti kodą]

Jauni berniukai budistų šventykloje.

Dauguma dajų tiki hinajana, viena pagrindinių budizmo krypčių. Regione yra daugybė budistinių šventyklų, o ypatingai Sišuangbannoje populiaru siųsti jaunus vaikinus į šventyklas, kur jie studijuoja budistinius raštus. Nors dauguma šių jaunuolių vėliau sugrįžta prie paprasto, pasaulietinio gyvenimo, vis tik kai kurie tampa vienuoliais.

Išnašos[taisyti | redaguoti kodą]

Nuorodos[taisyti | redaguoti kodą]

Commons-logo.svg Vikiteka: Dajai – vaizdinė ir garsinė medžiaga

Vikiteka