Rašto sistema

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką

Alfabetas nukreipia čia. Apie graikų abėcėlę skaitykite straipsnyje Graikų raštas.

Rašto sistemų paplitimas pasaulyje

Raštas yra simbolių (rašto ženklų) sistema, naudojama komunikacijai ir žodinei informacijai tam tikra kalba išsaugoti. Ji užrašoma tam tikroje laikmenoje ir gali būti perskaityta.

Pažymėtina, kad rašto sistemos apibrėžimas yra gana abstraktus, nes ir tautos, naudojančios tą pačią sistemą, dažnai turi papildomų simbolių tik savai kalbai būdingiems garsams parašyti, be to, kai kurių bendrų simbolių reikšmė gali būti kita.

Rašto sistema pirmiausia yra skirta kalbai užrašyti, bet jai labai artimos sistemos yra muzikinė notacija, šokio raštas, matematiniai ženklai.

Rašto ženklai[taisyti | redaguoti kodą]

Kiekviena rašto sistema turi šių rūšių rašto ženklus:

Sistemos pagal rūšis[taisyti | redaguoti kodą]

Rašto sistemos yra kelių rūšių. Visas jas galima skirstyti į fonografines, nefonografines ir mišrias.

Fonografinės sistemos[taisyti | redaguoti kodą]

Rašto tipas Simbolio reikšmė Pavyzdžiai Paaiškinimai
Garsinės (abėcėlės) Priebalsė arba balsė Jose kiekvienas simbolis (fonograma) užrašo tam tikrą vieną raidę. Kai kuriais atvejais gali būti papildomų simbolių (diakritinių ženklų, skirtų išreikšti fonogramos kietumą ar minkštumą, ilgį ir kitus parametrus, gali būti ir simbolių, žyminčių kelių garsų samplaiką (pvz., lietuvių kalboje simboliai „c“ ir „č“).
Priebalsinės (abdžadai) Priebalsė Jose dažniausiai žymimi tik priebalsiai, o balsius žmogus, mokantis kalbą, turi žinoti, suprasti iš konteksto. Ši rūšis būdinga semitų kalboms, kur balsiai nėra aiškiai išreikšti. Kai kuriais atvejais po priebalsio einantys balsiai gali būti pažymimi kaip diakritiniai simboliai: maži ženklai virš, šalia ar po priebalsių simboliais.
Pusiau skiemeninės (abugidos) Priebalsė+balsė, balsė Čia vienas ženklas reiškia skiemenį, tačiau visi skiemenys yra sudaromi tik su vienos rūšies balsiu (dažniausiai "a": ka, ma, ra ir t. t.) Kiti balsiai bei dvibalsiai išreiškiami prie silabogramos prirašant specifinius diakritinius ženklus. Šiuo principu sudaroma daug rašto sistemų, kurių beveik visos kilusios iš Indijos.
Skiemeninės (silabinės) Priebalsė+balsė kaip ir aukštesnėje kategorijoje, jose kiekvienas simbolis pažymi tam tikrą skiemenį, tačiau kiekvienam balsio variantui irgi egzistuoja atskiri ženklai. Tokiose sistemose simbolių yra kur kas daugiau nei raidinėse ar pusiau skiemeninėse, be to, jų neįmanoma pritaikyti bet kuriai kalbai užrašyti – simboliais yra užrašomi tik konkrečiai kalbai būdingi skiemenys (kurių dažniausiai tokius raštus naudojančiose kalbose nėra daug).

Nefonografinės sistemos[taisyti | redaguoti kodą]

  • Žodinės (ideografinės) – čia vienas ženklas turi ne fonetinę, o idėjinę prasmę, t. y. reiškia sąvoką. Dažniausiai tokias sistemas naudojančių kalbų gramatika yra ypač paprasta – laikų, asmenų, linksnių skaičius geometrine progresija didina reikalingų simbolių skaičių. Simbolių šiose sistemose ir taip yra be galo daug: tiek pat, kiek ir žodžių – taigi daugelis žmonių nežino visų galimų simbolių. Ideografinė sistema yra kinų raštas (ir iš jo kilę japonų Kandži, korėjiečių Handžia).
  • Idėjinės – daugiau utopinė rašto sistema, minima literatūroje ir tikrovėje neegzistuojanti – joje neva kiekvienas simbolis žymėtų ne žodį, o kažkokią elementarią idėją (pavyzdžiui, „aš einu valgyti“), o prie to simbolio kabinant įvairius diakritinius ženklus ir mažesnius simbolius būtų galima įvairiai varijuoti tos idėjos reikšme. Tačiau jau vien kiekvienos, net ir elementarios, idėjos užrašymas kažkokiu simboliu pareikalautų daugiau simbolių, nei įmanoma atsiminti.
  • Vaizdaraštis (piktografinės) – tokios kažkada greičiausiai buvo visos rašto sistemos. Tai yra sustabarėję ir reikšmę įgiję piešinėliai - dažniausiai kiek abstraktesnės tikrų daiktų versijos. Šios rašto sistemos neįmanoma perskaityti žodis žodin kaip knygos – ji yra skirta daugiau kaip priemonė padėti suprasti ar prisiminti skaitomą istoriją. Pavyzdžiui, ten gali būti pažymėti tik daiktavardžiai su keliais veiksmažodžiais ir panašiai. Dažnai tokios sistemos buvo naudojamos dvasinių sluoksnių žmonių, kad jie galėtų liaudžiai pasakoti įvairias istorijas. Jų pavyzdžiai: nsibdi, dongpa raštai. Vaizdaraščio reliktai yra naudojami dabartinėje kasdienybėje kaip kelio ar kiti sutartiniai ženklai. Daugybėje kultūrų jie naudojami kaip tekstilės ar meno ornamentai.
  • Daiktaraštis – simbolių sistema, kai ženklus reiškia ne paviršiuje nupiešti ženklai, bet patys daiktai (virvių mazgai, lazdos ir pan.). Labiausiai išvystytas daiktaraštis buvo Senovės Peru naudotas kipu mazgaraštis.

Sistemos pagal genealogiją[taisyti | redaguoti kodą]

Rašto sistemos pagal kilmę yra skirstomos į šeimas, kaip ir kalbos. Egzistuoja tik labai nedaug pirminių rašto sistemų, iš kurių išsivystė visos kitos.

Rašymo kryptis[taisyti | redaguoti kodą]

Pagrindinis straipsnis – Rašymo kryptis.

Raštas gali būti rašomas įvairiomis kryptimis, priklausomai nuo vietos tradicijų:

  • Nenusistovėjusi kryptis - rašto ženklų seka nėra nusistovėjusi. Jie išdėliojami daugiausia taip, kaip patogiau ar gražiau. Egipto hieroglifų rašymo kryptis buvo nenusistovėjusi.
  • Iš kairės į dešinę - šiuo metu pasaulyje plačiausiai naudojama rašymo kryptis pirmiausia dėl lotynų rašto įsigalėjimo. Rašant šiuo būdu, eilutės eina iš viršaus į apačią. Ši kryptis paplitusi brahmi šeimos rašto sistemose, raštuose, taip pat kilusiose iš graikų rašto. Dėl Vakarų įtakos kai kurios kitos sistemos irgi pradėtos rašyti šiuo būdu.
  • Iš dešinės į kairę - paplitęs daugiausia Pietvakarių Azijoje, sistemose, kurios kilo iš Aramėjų rašto. Žymiausios šio tipo rašto sistemos yra hebrajų raštas, arabų raštas.
  • Bustrofedonas - rašoma horizontaliai, kuomet viena eilutė eina į vieną pusę, o kita - į kitą, kaip jautis aria vagą. Ši rašymo kryptis buvo paplitusi senovėje, įskaitant graikų raštą.
  • Iš viršaus į apačią - šis rašymas labiausiai išplėtotas Rytų Azijoje (Kinų šeimos rašto sistemose), ir eilutės eina iš dešinės į kairę. Dėl kinų rašto įtakos šią kryptį senovėje perėmė uigūrų raštas, o vėliau - mongolų raštas.
  • Iš apačios į viršų - unikaliausia rašto kryptis. Senovėje naudota tifinagui rašyti.

Yra nemažai rašto sistemų, kurios per istoriją pakeitė rašto kryptį. Pvz., japonų raštas senovėje buvo rašomas iš viršaus į apačią, XIX a. paplito rašymas iš dešinės į kairę, o po II pasaulinio karo įsigalėjo rašymas iš kairės į dešinę.

Rašto sistemų paplitimas[taisyti | redaguoti kodą]

Populiariausia pasaulyje rašto sistema yra lotynų raštas dėl jo universalumo ir ypač paplitusio naudojimo, o populiarumas vis dar didėja: per dvidešimtą amžių prie lotynų rašto perėjo nemažai kalbų (turkų, somalių, vietnamiečių, Vidurinės Azijos kalbos ir kt.). Daugeliui kalbų užrašyti vartojamos dar dvi sistemos: kirilica ir arabų raštas.

Kirilicos platesniam paplitimui turėjo įtakos Tarybų Sąjungos politika, pagal kurią daugelis Tarybų Sąjungos tautų buvo priverstos pereiti prie kirilicos vietoj anksčiau naudotų rašto sistemų (lotyniškos, arabiškos). Po Tarybų Sąjungos žlugimo dalis šių tautų kirilicos atsisakė (moldavai, uzbekai, azeriai, turkmėnai). Arabų rašto paplitimui didelę įtaką turėjo islamo plitimas. Kai kurios arabų raštą naudojusios tautos vėliau perėjo prie lotyniškos abėcėles (turkai, somaliai).

Po kelias kalbas užrašyti yra naudojamos dar trys rašto sistemos: etiopų raštas (amharų ir tigrajų kalboms), kinų raštas (kinų dialektams, iš dalies naudojamas ir japonų bei korėjiečių kalboms) bei devanagari (hindi ir kt.). Visos likusios sistemos naudojamos tik vienai kalbai užrašyti ir visos jos yra Azijoje, išskyrus tris (graikų raštą, gruzinų raštą bei armėnų raštą).

Nuorodos[taisyti | redaguoti kodą]

Šaltiniai[taisyti | redaguoti kodą]

A. Žemaitis "Pasaulio raštų sistemos", Vaga, 2012

Vikiteka