Ačangai

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
阿昌族 (Achangai)
Ačangų tautiniai rūbai
Ačangų tautiniai rūbai
Gyventojų skaičius 33 936
Populiacija šalyse Kinija
Kalba (-os) ačangų, kinų
Religijos budizmas, animizmas
Giminingos etninės grupės dajai
Commons-logo.svg Vikiteka: 阿昌族 (Achangai)Vikiteka

Ačangai (kin. 阿昌族, pinyin: Āchāng zú) yra viena iš 56 oficialiai pripažįstamų Kinijoje gyvenančių tautų. Ačangai save vadina mengsa arba ačangais. Pagal 2000 metų duomenis jų buvo priskaičiuojama 33 936. Ačangai daugiausia gyvena Dzingpo (Jingpo) autonominėje prefektūroje Junano (Yunan) provincijoje Kinijos pietuose. Palei Nu, Jinsha, ir Lancang upes jie gyveno jau nuo II mūsų eros amžiaus, vėliau jie migravo pietvakarių kryptimi į dabartines Longčuano (Longchuan) Lianghė (Lianghe), ir Lusi (Luxi) apygardas[1][2].

Kalba[taisyti | redaguoti kodą]

Ačangai turi savo kalbą, kuri priklauso tibetiečių-birmiečių kalbų grupei, kinų-tibetiečių šeimai ir yra vadinama ačang, tačiau ši kalba neturi rašytinės formos. Ačangų kalbai priskiriami du dialektai: Tianghe ir Husa. Ačangai dažniausiai moka ir Dai tautos kalbą, su kuria vysto prekybą, tai pat, šiuo metu, daugiausia rašybai, jie vartoja ir kinų (mandarinų) kalbą.[3]

Tradiciniai drabužiai[taisyti | redaguoti kodą]

Ačangų drabužiams didelę įtaką darė Han ir Dai tautos. Vyrai dėvi priekyje užsagstomus baltus, juodus ar mėlynus švarkus bei juodas kelnes. Jauni nevedę vyrai plaukus kerpa trumpai, dėvi prigludusias baltas arba juodas kepuraites, o vedę vyrai jas pakeičia mėlynomis. Jie, kaip ir moterys, kartais jie pasipuošia 40-50 cm aukščio galvos apdangalu, padabintu gėlėmis. Be to, jie su savimi nešiojasi garsiuosius Husa peilius, kurie taip pat yra svarbi ačangų vyro aprangos detalė.

Ištekėjusios moterys dažniausiai dėvi trapecijos formos kelius siekiančius sijonus ir švarkus prigludusiomis rankovėmis, kurias dekoruoja balto audinio juostele, įsiūta ties alkūne. Plaukus slepia po juodu galvos apdangalu, kuris kartais siekia net pusę metro, jis, kaip ir vyrų, yra puošiamas gėlėmis. Jaunos netekėjusios merginos plaukas pina į kasą. Ant kaklo ačangų moterys kabina tris keturis plačius sidabrinius žiedus siekiančius krūtinę, o aplink juosmenį vejasi sidabrinę grandinėlę, sidabriniais papuošalais jos taip pat dabina galvas, riešus ir ausis.[4]

Religija[taisyti | redaguoti kodą]

Skirtingos ačangų grupės turi išpažįsta skirtingus tikėjimus, tačiau kai kurie jų tikėjimų elementai sutampa.

Husa ačangų religija[taisyti | redaguoti kodą]

Husa ačangai gyvena Husa mieste, esančiame Longchuan apygardoje. Dauguma – budistai. Jie yra Teravada budistinės mokyklos (populiariausios Pietryčių Azijoje) sekėjai. Kadangi jie ilgą laiką buvo glaudžiai susiję su Dai tauta, švenčia nemažai festivalių, kurie yra panašūs į Dai, kaip, pavyzdžiui, Vandens purslų šventė. Į ačangų praktikuojamą budizmą yra įsipynę daugybė jų senosios religijos papročių: pati svarbiausia jų garbinama dievybė yra kaimo dievas arba Seman. Kiekvienas kaimas turi savo Seman, kuris esą yra įsikūręs kuriame nors dideliame lapingame kaimo medyje. Toks medis yra pažymimas dideliu akmeniu. Seman yra garbinamas bent dukart per metus: per Naujųjų metų šventę, prašant gero derliaus, ir per Derliaus šventę, dėkojant jam už derlių. Merginos, kurios ištekėdamos palieka kaimą, taip pat turi atlikti tam tikras apeigas: jos atnašauja Seman valgius, kurie vėliau yra padalijami tarp bendruomenės narių. Ačangai tiki, kad Seman gali apsaugoti savo kaimo žmones, jų gyvulius bei pasėlius. Seman garbinimo ceremonijos gali būti atliekamos tik vadovaujant šeimos, kuri įkūrė kaimą, nariams.

Kitas senosios ačangų religijos palikimas yra Banqing, saulės dievo kultas. Yra tikima, kad jis gali suteikti žmogui turtą ir klestėjimą. Kiekviena šeima garbina Banqing šalia namų įsmeigdami į žemę bambukinę lazdą, kurios viršuje yra pintas krepšelis, iš kurio kyšo keturios mažesnės bambukinės lazdelės nukreiptos į priešingas puses (kas simbolizuoja saulę).

Lianhe ačangų religija[taisyti | redaguoti kodą]

Lianhe ačangai gyvena palei Lianhė upę ir garbina protėvių ir gamtos dvasias. Jie tiki, kad protėvių dvasios yra labai galingos, galinčios atnešti tiek didžiulę laimę, tiek nesėkmes savo palikuoniams. Be to, jie tiki, kad kiekvienas žmogus turi tris sielas. Mirus žmogui, kiekviena siela pasuka skirtingu keliu: viena pasilieka kape, antra – artimųjų namuose esančiame altoriuje, o trečioji keliauja pas Sielų karalių. Po žmogaus mirties yra laikomos specialios apeigos, padedančios išlydėti sielą: kviečiamas ačangų šamanas, vadinamas Leibao, kuris visą parą skaito iš šventų raštų ir taip padeda sielai surasti „išėjimo“ kelią.

Kiekvienuose namuose yra protėvių garbinimui skirtas altorėlis, kur jie yra garbinami mažiausiai tris kartus per metus, atsižvelgiant į mėnulio kalendorių: pirmąją naujųjų metų dieną, pirmąją septinto mėnesio dieną (prašant gero derliaus), bei aštuntojo mėnesio penkioliktą dieną (dėkojant už derlių). Tačiau yra šeimų, kurios garbina protėvius, kas mėnesį, kas keletą savaičių ar dažniau.

Sielos, kurios pasilieka kape yra garbinamos per Qing Ming (Tyros šviesos) šventę, arba kitaip, Mirusiųjų dieną, tai sutampa su kitų Kinijos tautų tradicijomis.

Sieloms, kurios iškeliavo pas Sielų karalių, septintojo mėnesio pirmąją dieną, pagal mėnulio kalendorių, ačangai aukoja pinigus. Yra tikima, kad tada atsiveria dangaus vartai ir sielos sugrįžta į Žemę. Tuo metu, simboliškai dalyvaujant protėviams, yra rengiami šeimos susitikimai.

Tačiau gali atsitikti ir taip, kad šeima užsitraukia protėvių rūstybę: tuomet esą dvasios kandžioja ir kitaip puola savo artimuosius. Tokios dvasios yra vadinamos didelės arba mažos šeimos dvasiomis priklausomai nuo šeimos dydžio. Ačangai tiki, kad, jei kas nors suserga tai taip pat yra minėtų dvasių darbas. Tuomet jie kviečia šamaną, kuris turi atkerėti sergantįjį, skaitydamas šventuosius raštus, o tuo pat metu kiaulė arba karvė yra paskerdžiama, paukojant ją šeimos dvasioms. Mažiau pavojingomis yra laikomos jaunų merginų, nutekėjusių į kitą kaimą, dvasios: jei su jomis ten esą buvo elgiamasi blogai, po mirties jos sugrįžta į savo gimtąjį kaimą kandžioti žmonių.

Ačangai taip pat tiki gamtos dvasiomis. Pagal juos, vienos iš jų yra pavojingos, kitos, kaip tik, gali padėti žmonėms. Tarp gerųjų dvasių yra:

  • Pang, gerovės ir klestėjimo dievas, kai kuriuose kaimuose vaizduojamas kaip senelis.
  • Guqi, deivė sauganti grūdų sandėlius.

Žemės, Kalnų, Derliaus ir Medžioklės dievai taip pat yra laikomi gerosiomis dvasiomis, ir kartais yra garbinami vienoje šventykloje.

Tarp blogųjų dvasių yra Saulės, Mėnulio, Laukinio kalno, Alkio ir Bado dievybės. Pati svarbiausia iš piktųjų dvasių yra Meitou, kuris yra priešingybė kūrimo dievybei. Kiekviena piktoji dvasia gali atnešti nelaimes ir ligas, kurios yra priskiriamos skirtingoms dvasioms priklausomai nuo to, kuris organas pažeistas.

Lusi ačangų religija[taisyti | redaguoti kodą]

Lusi apygardos ačangų tikėjimas nedaug skiriasi nuo Lianhė ačangų. Jie taip pat tiki, kad žmogus turi tris sielas, tačiau jie atnašauja tik dviejų kartų protėviams. Tarp gamtos dvasių jie svarbiausia laiko Dimu (Motina Žeme), kuri yra garbinama po dideliu kaimo medžiu. Taip pat gerosiomis dvasiomis jie laiko Medžioklės, Kalnų, Sorų ir kitas dievybes, o blogosiomis – Mirties, Alkio, Bado, Priespaudos ir Nevaisingumo dvasias. Be to, priešingai nuo kitų ačangų, jie turi tris šamanus:

  • Motao, kuris nubaido piktąsias dvasias skaitydamas šventraščius.
  • Buguishi, ateities spėjikas, su kuriuo konsultuojamasi įvairiais klausimais.
  • Žangžai, vadovaujantis kaimui ar dievams pagerbti skirtoms apeigoms.[5]

Papročiai[taisyti | redaguoti kodą]

Ačangų laidojimo papročiai taip pat susiję su budistiniais ritualais: prie karsto yra rišama apie 20 metrų ilgio juosta, kitą jos galą laiko visų priešakyje einantis apeigas atliekantis vienuolis, taip jis esą rodo kelią mirusiojo sielai. Mirusiojo negalima laidoti su metaliniais daiktais ar papuošalais, nes jie gali pakenkti jo būsimoms reinkarnacijoms.

Vestuvių ir merginimosi tradicijos taip pat labai savitos. Broliai ir seserys šeimoje tuokiasi paeiliui. Jei jaunesnysis brolis ar sesuo nori tuoktis anksčiau nei vyresnysis, jie privalo jos ar jo atsiprašyti sumokėdami piniginę kompensaciją. Ačangai niekada nesirenka vyro ar žmonos turinčio tokią pačią pavardę, tačiau kitaip nei nei kitos patriarchalinės visuomenės, vyrai kartais priima žmonos pavardę.

Vestuvių ceremonija dažniausiai trunka tris dienas, jaunavedžiai savo artimuosius vaišina saldžia arbata, kurie ją išgėrę į tuščią puodelį įmeta monetų, taip linkėdami linkėdami laimės. Vestuvių ceremonijos metu jaunikį lydi du pabroliai, nešini skėčiais, kurie turi jį apsaugoti nuo vandens, kuriuo jį stengiasi aplieti vaikinai iš jaunosios kaimo. Išsaugoti jaunikį sausą yra pabrolių garbės reikalas, o kiaurai permirkęs jaunikis pabroliams yra didelis pažeminimas. Per vestuvių puotą jaunosios dėdė iš motinos pusės sėdi garbingiausiojo vietoje – galia stalo. Jis vaišinamas delikatesiniu kiaulės smegenų patiekalu, o po vaišių jis jaunavedžiams įteikia užpakalinę kiaulės koją, kuri simbolizuoja šeimos pasiaukojimą, atiduodant dukrą jaunikiui. Jaunikiui taip pat tenka įveikti kelias užduotis, pavyzdžiui, pamergės jam paduoda iš bambukų pagamintas labai ilgas valgymo lazdeles, su kuriomis jis turi ragauti maistą.

Jei būsimi jaunavedžiai atšaukia vestuves, jie privalo vienas kitam grąžinti visas nuotraukas bei dovanas, kitaip tai gali užtraukti ligą ar net beprotybę vienam iš buvusių sužadėtinių.

Jei į ačangų šeimą užsuka svečių, šeimininkai juos ragins vaišintis dainomis ir prašymais. Svečiams nevalia atsisakyti siūlomo maisto ir gėrimų, nes tai labai nemandagu.

Ačangų papročiai draudžia skersti gyvulius pirmąją Naujųjų metų dieną pagal mėnulio kalendorių, o šeimoje gimus kūdikiui pirmąsias septynias dienas yra draudžiama į namus užsukti vyrams, kurie nėra šeimos nariai.[6]

Amatai[taisyti | redaguoti kodą]

Ačangai garsėja savo kalvystės meistriškumu, o Husa peiliai (户撒刀) yra žinomi ne tik Kinijoje, bet ir pasaulyje. Taip jie vadinami todėl, kad daug ačangų gyvena Husa mieste, esančiame Longčuano apygardoje. Husa peiliai garsėja patvarumu, yra labai aštrūs ir ilgaamžiai. Peilių dėklai taip pat išskiritniai: pagaminti iš medžio, odos, sidabro ir kitų medžiagų, įvairiai papuošti ir dekoruoti.

Ačangų peiliai taip pat skiriasi ilgių ir forma. Ačangai gamina apie dešimt skirtingos paskirties peilių. Pavyzdžiui, paprasti peiliai yra gaminami kasdieniam naudojimui, ilgi kardai gaminami medžioklei ir gynybai, o specialūs durklai – gyvulių skerdimui. Ačangai yra pasidaliję kalimo darbus tarp kaimų, be to kiekvienas kaimas garsėja kurios nors rūšies kardais.

Dėl savo išskirtinės kalvystės, Husa peiliai yra populiarūs ir tarp dajų, tibetiečių ir dzingpo tautų. Ačangų kardai yra gerai parduodami ne tik jų regione, bet ir visoje Kinijoje bei eksportuojami į kitas šalis.

Ačangų tautos peilių ir kitų įrankių gaminimo istorija siekia šešis šimtus metų. Legenda pasakoja, kad Mingų dinastijos armijos kariams, kurie apsistojo Husa mieste, buvo pavesta gaminti armijai ginklus ir tai jiems puikiai sekėsi. Kariai tuokėsi su vietinėmis merginomis, ir per laiką susimaišė su vietiniais. Taip ačangai paveldėjo ir išvystė Mingų lydymo ir kalimo meną, ir ėmė gaminti peilius ir kardus su savo tautos simbolika.

Husa peiliai yra ilgaamžiai, todėl kad jų gamybą sudaro ilgas procesas, susidedantis iš dešimties žingsnių, tokių kaip, pavyzdžiui, tinkamų medžiagų pasirinkimas, dizaino piešimas, formų paruošimas, lydymas, užpildymas, grūdinimas ir poliravimas. Tai pat svarbu paminėti, kad ačangų peiliai pasižymi išskirtiniu tvirtumu, būtent dėl ypatingos grūdinimo technikos. Kai kurie itin patyrę meistrai gali pagaminti kardus, kurie yra ir tvirti, ir lankstūs: juos galima apsivynioti aplink juosmenį ir nešioti kaip papuošalą, o esant reikalui lengvai ištiesinti ir naudoti pagal paskirtį.

Deja, Husa peilių kalvystė yra ant išnykimo ribos, todėl, kad senieji meistrai sensta, o naujų, juos pakeisti galinčių kalvių neatsiranda. Dėl vis labiau įsigalinčių technologijų ir modernizacijos procesų šią tradiciją vis dažniau pakeičia masinė produkcija.[7]

Namai[taisyti | redaguoti kodą]

Dažniausiai ačangai namus stato iš plytų, čerpių, medienos ir akmens. Tradiciniai namai turi du aukštus: pirmame aukšte laikomi gyvuliai, yra malkinė bei sudėti įvairūs žemės ūkio padargai, o antrame aukšte gyvena žmonės.[8]

Virtuvė[taisyti | redaguoti kodą]

Kadangi ačangų gyvenamos vietovės šalia Gaolingo kalnų grandinės pasižymi šiltu klimatu, labai derlinga žeme bei daugybe vandens telkinių, ačangai išgyvena iš žemės ūkio, o svarbiausia žemės ūkio šaka yra ryžių auginimas. Be ryžių, jie taip pat augina kukurūzus bei pupeles. Jie labai didžiuojasi savo auginamais aukštos kokybės ryžiais ir gali iš jų paruošti daugybę patiekalų. Kartu su ryžiais jie patiekia žuvį, kurią taip pat augina ryžių laukuose (ryžiai auga vandenyje). Jie taip pat maitinasi kukurūzais, bulvėmis ir mėsa. Dažniausiai ačangai geria geltonąjį vyną ir gana švelnaus skonio tradicinį alkoholinį gėrimą, pagamintą iš lipnių ryžių.[9][10]

Šventės[taisyti | redaguoti kodą]

Kadangi didžioji dalis ačangų išpažįsta Hinajana budizmą, tad dabar jie turi keletą tradicinių švenčių susijusių su religija ir papročiais. Kaip ir dajai, jie švenčia Vandens purslų festivalį, kurio metu žmonės laistosi vandeniu, o jaunuoliai dažnai sutinka gyvenimo partnerį.

Kiekvieną mėnulio kalendoriaus šeštojo mėnesio 24-tąją dieną ačangai švenčia Ugnies festivalį, kurio metu jie vaišinasi ryžių makaronais su kiauliena ir keliauja po kaimyninius kaimus nešini deglais.[11]

Šaltiniai[taisyti | redaguoti kodą]