Še

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Še (畲族 : Shē Zú)
Še tauta.jpg
Gyventojų skaičius 709,600
Populiacija šalyse Flag of the People's Republic of China.svg Kinijaše populiacijos procentas pagal gyvenamąją vietą :
Fudzianas 55 %
Džedziangas 27,4 %
Dziangsi 12,1 %
Guangdongas 4,2 % [1]
Kalba (-os) haka, še
Religijos budizmas, taoizmas, totemizmas, protėvių kultas
Giminingos etninės grupės jao, miao, hakai

Še yra viena iš 56 oficialiai pripažintų tautų Kinijos Liaudies Respublikoje.

Pavadinimas[taisyti | redaguoti kodą]

Kinų kalba vadinama 畲族 (Shē Zú). Še kalba kalbančioji populiacijos dalis vadina save Ho Ne (kiniškai 活聂 huóniè), taip pat Shanda t. y. "svečiais iš kalnų"[2][3]

Kalba[taisyti | redaguoti kodą]

Didžioji populiacijos dalis kalba haka kalba [4], kuri yra kinų kalbos tarmė. Apie 1200 gyventojų Guangdongo provincijoje yra išlaikę senąją še kalbą, kuri priskiriama hmong-mienų kalbų grupei [5]. Savo rašto sistemos neturi, todėl naudoja kinų kalbos rašmenis [6]


Še kalbos paplitimas (pažymėta 30-uoju numeriu)

Kilmė ir istorija[taisyti | redaguoti kodą]

Tautos kilmė nėra iki galo ištirta. Yra hipotezių, kad še galėjo kilti iš jue arba jao genčių. Teigiama, kad še tautos protėviai gyveno Fenikso kalnuose, Guangdongo provincijoje, tačiau turėjo pasitraukti dėl vietinių feodalų priespaudos. Manoma, kad būtent dėl šios priežasties jie vadina save "svečiais iš kalnų", taip parodydami, kad nėra senieji vietos gyventojai. [7][8]

VII a. buvo pajungti į centralizuotą Tangų dinastijos valdžią. Feodalinis valdymas įtvirtintas valdant Songų dinastijai (960-1279 m.). XIV a. še tauta migravo į rytinę Fudziano, pietinę Džedziango ir šiaurės vakarų Jangdzi provincijas, kur, kartu su haniais, kentėjo feodalinę priespaudą. Situacija pagerėjo Mingų dinastijos laikais, kai kurie še buvo paskirti į valstybinius postus. 1937-1945 m. she prisidėjo prie kovos prieš Japoniją ir prieš Kuomingtaną.[9]

Socialinė struktūra[taisyti | redaguoti kodą]

Tradiciškai gyvena kaimuose, kuriuos sudaro tos pačios giminės arba klano žmonės; dalis gyvena įsimaišę į hanių bendruomenę. Šeimos patriarchalinės, vadovaujamos vyriausiojo vyro. Tačiau še moterys turi aukštesnį statusą savo bendruomenėje negu hanių moterys. Še vyrai dažniausiai perima savo žmonų pavardes ir persikelia gyventi į jų šeimas. [10]

Gamtiniai ištekliai[taisyti | redaguoti kodą]

Klimatas švelnus ir drėgnas, tinkamas žemdirbystei. Pagrindinis maisto produktas – saldžiosios bulvės [11] Taip pat augina kviečius, bulves, pupeles, tabaką, arbatą, renka grybus ir gydomąsias žoleles, ruošia bambuko ūglius, gamina kamparą. Randama naudingųjų iškasenų, tokių kaip anglis, geležies rūda, auksas, varis, grafitas, siera, talkas. [12]

Kultūra[taisyti | redaguoti kodą]

Šiuolaikinių še kultūra supanašėjo su hanių kultūra, tačiau vyresnioji karta yra išlaikius nemažai senosios kultūros elementų.

Apranga[taisyti | redaguoti kodą]

Moterų tautiniai drabužiai spalvingi, dekoruoti gėlių, paukščių bei geometriniais motyvais. Ryši ryškiaspalvėmis juostomis, galvas dengia bambukinėmis skrybėlėmis, kurios puošiamos perlais ir raudonais arba baltais šilko nėriniais. Tradicinė šukuosena – plaukai, susukti galvos viršuje ir perrišti raudonu raiščiu. [13] Vyrų tautiniai drabužiai labai panašūs į hanių [14]. Kai kuriose vietovėse moterys ištisus metus dėvi šortus, prie kurių derina nėriniais puoštus švarkus bei spalvingas juostas; dėvėdamos šortus apsivynioja kojas. Vestuvių dieną nuotaka puošiasi fenikso pavidalo karūna, pagaminta iš bambuko ir raudono audeklo; karūna prie šukuosenos tvirtinama sidabriniais plaukų smeigtukais [15] [16].

Amatai[taisyti | redaguoti kodą]

Tradiciniai amatai – siuvinėjimas, pynimas. Gaminamos bambukinės skrybėlės, gėlėmis margintos juostos. Rankdarbiams charakteringi paukščių, gėlių motyvai. Mergaitės pinti mokomos labai anksti, penkerių metų jau sugeba tai atlikti. [17]

Muzika[taisyti | redaguoti kodą]

Daininga tauta: dainavimas naudojamas ne tik per šventes, bet ir kaip kasdieninė bendravimo forma. Dažniausiai dainuoja duetu, kartais solo. Feodalizmo laikotarpiu neturtingieji valstiečiai negalėdavo vesti (dėl per didelės išpirkos už nuotaką), todėl dainų vakaronės būdavo proga mylimiesiems susitikti slapta nuo savo nemylimų sutuoktinių [18]. Vienas iš retesnių žanrų – vadinamasis Shuang Tiao Luo, kuris savo atlikimo principu primena lietuviškas sutartines: vienas atlikėjas dainuoja dviem arba keturiais žodžiais į priekį, o kitas dainininkas kartoja iš paskos [19]Še taip pat mėgsta šokti [20].

Mitologija ir religija[taisyti | redaguoti kodą]

Prieš Kinijos Liaudies respublikos įkūrimą garbino protėvius ir dvasias, buvo paplitęs totemizmas. Šie tikėjimai vis dar gajūs tarp vyresnio amžiaus žmonių. Save kildina iš legendinio Panhu, kuris padėjo imperatoriui numalšinti maištą ir pamilo vieną iš trijų imperatoriaus dukrų. Su princese Panhu susilaukė trijų sūnų ir dukters, kurie ir tapo še tautos protėviais; jų atvaizdai buvo garbinami ir jiems kas treji metai būdavo aukojamos aukos. [21] Šiais laikais kai kurie še yra budistai, kiti išlaikė politeizmo ir protėvių garbinimo tradicijas. [22]

Šventės[taisyti | redaguoti kodą]

Populiariausios šventės: pavasario šventė, žibintų festivalis, Tyros šviesos šventė (mirusiųjų pagerbimo apeigos), drakono laivų lenktynės, mėnulio šventė, Dvejų-devynerių festivalis. Trečio mėnulio kalendoriaus mėnesio trečią dieną niekas nedirba. Ketvirto mėnulio kalendoriaus aštunta diena skirta mirusiųjų pagerbimui. Spalio mėnesį žmonės atnašauja aukas Duobei karaliui. Devynioliktą antrojo mėnulio kalendoriaus dieną švenčiama Budos nirvanos pasiekimo diena. [23]

Papročiai[taisyti | redaguoti kodą]

Šiuolaikiniai vedybų papročiai tokie patys kaip ir hanių. Feodalizmo laikais gyvavo tradicija jaunikiui įeiti į jaunosios namus; radęs tuščią stalą, jaunasis dainuodamas prašydavo ko jis nori (pvz., valgymo lazdelių, vyno, tradicinio vestuvių maisto). Puotai pasibaigus jaunikis dainuodamas prašydavo nudengti stalą, o virėjas jam atsakydavo savo paties melodijomis. Tada jaunavedžiai melsdavosi savo protėviams ir dainuodami eidavo į šeimos namus. [24]

Mirusiuosius senovėje kremuodavo Apie 1940 m. paplito laidojimas į žemę [25]. Šiais laikais laidojimo papročiai tokie kaip hanių[26].

Išnašos[taisyti | redaguoti kodą]