Nu (tauta)

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Nu
Gyventojų skaičius 27 000
Populiacija šalyse Kinija (Junanas, Sičuanas)
Kalba (-os) nu
Religijos Tibeto budizmas, animizmas
Giminingos etninės grupės derungai, tibetiečiai, nasiai, bajai

Nu (kin. 怒族) yra viena iš 56 pripažintų etninių grupių Kinijos Liaudies Respublikoje. Nu populiacija siekia apie 27 000 ir yra dalinama į šiaurės, centrinę ir pietų grupes. Šios etninės grupės gimtosios žemės yra aukštai kalnuose prie Lancango, Dulongo ir Nudziango upių. „Nu“ pavadinimas kilo nuo upės – Nudziango pavadinimo, prie kurios gyveno ši etninė grupė. „Nu“ žmonės taip pat buvo vadinami Nusu, Anu ir Along. Kuomet oficialiai buvo įkurta Kinijos Liaudies Respublika 1949 metais, buvo sutarta šią etninę grupę oficialiai vadinti „Nu“.[1]

Žymusis Didysis Nujiang kanjonas, kur gyvena didžioji dalis „Nu“ gentainių yra apsuptas aukštų kalnų, kurie vietomis siekia net 3000 metrų virš jūros lygio. Vietovei būdingi tankūs pušų ir eglių miškai, kurie dengia kalnų papėdes ir kuriuose gyvena tigrai, leopardai, lokiai, elniai, didieji vanagai ir fazanai. Vietovė turtinga mineralais ir vertingomis medicininėmis vaistažolėmis.[2]

Nu etninė grupė pagrinde gyvena Junano provincijoje. Apie 90 % šios etninės grupės žmonių gyvena Gongšano, Fugongo ir Lanpingo apygardose Junano provincijoje. Nu grupė negausiai gyvena ir Veisi apygardoje Diking Tibeto autonominėje prefektūroje bei Zaju prefektūroje Tibeto autonominiame regione, pagrinde ties Junano provincijos ir Tibeto siena.

Nu etninė grupė kalba tibetiečių-mjanmų kalbų grupės kalba. Ši etninė grupė neturi nuosavos rašytinės kalbos, nors Kinijos Liaudies Respublikos valdžia padėjo šiai etninei grupei išplėtoti rašto sistemą, paremtą lotynišku alfabetu.

Kilmė ir istorija[taisyti | redaguoti kodą]

Istoriniai šaltiniai rodo, jog „Nu“ gentys yra Luluman, gyvenusių tose vietovėse Juano dinastijos laikotarpiu ir žmonių, kurie gyveno Gingšano provincijoje ankstyvaisiai amžiais palikuonys. Šios dvi grupės tarpusavyje maišėsi, tuokėsi ir taip galiausiai susiformavo nauja gentis – „Nu“.[3]

Aštuntajame amžiuje vietovė, kurioje gyveno „Nu“ žmonės perėjo Nanzhao ir Dali kunigaikštysčių jurisdikcijai, kurios turėjo mokėti duoklę Tang (618–907) karalystei. Per Juano ir Ming dinasitjų laikotarpį vietovė tapo Naxi vadovo Lijiange jusrisdikcija. Nuo XVII a. valdovus sudarydavo įvairiausi Tibeto ir Bai vadovai bei Tibeto vienuoliai. Šie vadovai užgrobė „Nu“ žmonių žemes ir daugybę jų paėmė į vergovę. Nuo XIX a.vidurio į vietovę įsiveržė Britų kolonistai, užkariavę Myanmur ir užgrobė Nujiang upės slėnį. Juos sekė ir amerikiečiai, prancūzai bei vokiečiai. Visa tai iššaukė vietinių nepasitenkinimą mažumų teisėmis. 1907 metais šioje vietovėje gyvenusios mažumos susibūrė ir sukėlė maištą prieš įsibrovusius prancūzų misionierius.[4]

Apranga[taisyti | redaguoti kodą]

Ši etninė grupė savo apdarams pagrinde naudoja liną. Moterys tradiciškai dėvi linines arba medvilnines tunikas ilgomis rankovėmis, susegamomis kairėje pusėje ir ilgus sijonus. Jaunos panelės tunikas dažnai papuošia prijuostėmis. Moterys mėgsta puoštis kaklo papuošalais su spalvotais plastino karoliukais bei dideliais variniais auskarais kurie kartais siekia net pečius.

Vyrai taip pat dėvi linines tunikas ilgomis rankovėmis ir šortus. Beveik kiekvienas vyras taip pat nešioja koralų grandinėlę ant kairiosios ausies ir nešiojasi didelį peilį, pakabintą ant kairios liemens pusės. Kuomet vyrai išeina, jie dažnai su savimi pasiima ir lanką su strėlėmis. Vyrai ant galvos dėvi juodus turbanus ir išlaiko plaukų ilgį ties ausų linija.

Gyvenimo būdas[taisyti | redaguoti kodą]

Nu žmonės savo namus statosi iš bambuko arba medinių lentų, kur nors šalia kalnų. Namai dažniausiai yra dviejų aukštų – žemutiniame aukšte yra daržinė, kur laikomos maisto atsargos, o aukštesniajame aukšte yra visi gyvenamieji kambariai. Antrajame aukšte dažnai būna vidiniai ir išoriniai kambariai. Vidiniai kambariai naudojami kaip miegamieji, o išoriniai, esantys lauke, naudojami virtuvei ir svetainei.

Pagrindinė Nu žmonių veikla yra žemės ūkis. Sėjimui ir sodinimui naudojami bambukiniai ir mediniai įrankiai, o pagrindiniai pasėliai yra kukurūzai, grikiai, bulvės, miežiai ir pupos. Metinis grūdų derlius apima maždaug 100 kg žmogui, o kita mityba paįvairinimama sužvejota žuvimi ir sumedžiota mėsa.

Nors daugumoje „Nu“ šeimų propaguoajma monogamija, tačiau kartais keli sveiki vyrai ir namų valdovai turėdavo po kelias žmonas. Po santuokos vyras turėjo išsikraustyti iš šeimos namų ir sukurti naujus namus. Jauniausiasis sūnus likdavo gyventi su tėvais ir paveldėdavo visą turtą. Moterys turėjo gana žemą socialinį statusą, turėjo rūpintis namais, dirbdavo laukuose ir neturėjo jokių teisių.[5]

Religija ir kultūra[taisyti | redaguoti kodą]

Nu etninė grupė yra Tibeto budizmo bei gentinio animizmo šalininkai ir garbina saulę, mėnulį, žvaigždes, upes, medžius ir uolas. Tai tikėjimas gamta ir jos reiškiniais. Vietiniai šamanai vykdydavo ritualus, skirtus prišaukti gerą derlių, o kitu laiku užsiimdavo ir primityvia medicina. Kiekvienas, net ir menkiausias nelaimingas ar nepalankus gamtos reiškinys taip pat buvo lydimas ritualų. Tik maža dalis nu grupės žmonių išpažįsta krikščionybę. Lamaizmas pagrinde propaguojamas šiaurinių nu grupių, o krikščionybė – pietinių. Tačiau dauguma tiek pietinių, tiek centrinių grupių išsaugojo senąjį – animistinį tikėjimą, kuris yra arčiau gamtos.

Nu žmonės švenčia gėlių festivalį, kuris pagrinde yra itin mėgiamas Gongšano vietovėje, Junano provincijoje gyvenančių nu žmonių. Pagal kinų mėnulio kalendorių, šis gėlių festivalis prasideda kovo 15 d. ir tęsiasi tris dienas. Gėlių festivalis yra paremtas legenda, jog „Nu upė“ senais laikais dažnai patvindavo. Viena „Nu“ gentainė, vardu A-Rong, įkvėpta voro tinklo, sukūrė virvinį tiltą, kuriuo žmonės galėjo pereiti upę. Pavergtas A-Rong grožio, Hou genties vadas nuolat mėgino ją priversti už jo tekėti, tačiau A-Rong nesutiko. Neiškentusi mergina pabėgo į kalnus, kur pavirto akmenine statula. Jai pagerbti, nu žmonės kiekvienais metais švenčia gėlių festivalį.

Kitas garsus festivalis, švenčiamas nu žmonių yra taip vadinamas Dzidzilamu festivalis, vykstantis pavasarį ir tęsiasi apie 15d ienų nuo mėnulio kalendoriaus gruodžio galo iki sausio pradžios. Šis festivalis pagrinde švenčiamas nu žmonių, gyvenančių Bidziango, Fugongo, Gongšano, Lanpingo ir Veisi apygardose Junano provincijoje. Šio festivalio išvakarėse skerdžiamos kiaulės, gaminami minkšti ryžių koldūnai, gaminamas vynas ir gražinami kiemai.

Naujųjų Metų išvakarėse, prieš susėdant už vaišių stalo, kukurūzų burbuolės ir lėkštės pilnos įvairaus maisto dedami ant trikojo grilio. Ant kiekvienos iš trijų kojų uždedami trys puodeliai ir trys mėsos gabaliukai, tuomet šeimos nariai meldžia gero derliaus Naujiems Metams.

„Nu“ žmonės gerai įvaldę muzikinio instrumento „Dabian“ valdymo meną. Kuomet „Nu“ jaunuolis nori sužavėti merginą, jis jai groja šiuo instrumentu, o mergina privalo apsipsręsti per tą laiką, kol vaikinas jai groja. Per grojimą jie išreiškia savo mintis, jausmus ir apsisprendimą tapti mylimaisiais. Sakoma, kad sužavėjimo periodu, tiek mergina tiek vaikinas vienas kitam teištaria vos kelis žodžius, nes visa kitą jie pajaučia per muziką. .[6]

Naujausi laikai[taisyti | redaguoti kodą]

Nacionalinis Kinijos liberalizavimas į nu žemes atėjo apie 1950 metus. Tuomet vietinės valdžios davė nemokamus grūdų, įvairių sėklių pasėlius nu žmonėms, kad šie greičiau atstatytų savo ūkį ir skatintų produkciją toje vietovėje. 1954 metais buvo įkurta Nudziang Lisu autonominė prefektūra, kurios jurisdikcijoje ir atsidūrė Bidziango, Fugongo, Gongšano, Lušujo ir Lanpingo provincijos. 1956 m. spalio 1 d. buvo sukurtos Gongšan Drung ir Nu autonominės apygardos.[7]

Socialinės reformos skirtingose nu vietovėse taip pat buvo įgyvendintos skirtingu metu. Pavyzdžiui, labiausiai išsivysčiusioje Lanpingo apygardoje jau 1956 metais buvo įvesta žemės reforma. Bidziango, Fugongo ir Gongšano apygardose, kur vis dar vyravo primityvusis komunalizmas vyriausybė adaptavo besiplečiančios gamybos politiką ir palaipsniui išnaikino primityvią tvarką.

Plito lengvoji pramonė ir kasyba, o grūdų produkcija išaugo net keletą kartų dėka nederlingos žemės transformavimo į vertingus laukus. Anksčiau tarpusavyje buvusios izoliuotos nu gentys dabar buvo susietos tarpusavyje greitkeliais bei tiltais, jungiančiais Nudziango, Lancango ir Dulongo upes.

Apie XX a. vidurį vos 20 nu žmonių buvo gavę pradinį išsilavinimą. Dabar beveik visuose nu kaimeliuose ir miesteliuose yra pradinės bei vidurinės mokyklos. Dauguma nu vaikų šiomis dienomis lanko mokyklą.

Nu vietovėse taip pat įkurtos keturios ligoninės, klinikų centrai bei visuomenės sveikatos centrai, kurie labai padėjo kontroliuoti dizenterijos, šiltinės, choleros ir kitų ligų protrūkius.[8]

Nuorodos[taisyti | redaguoti kodą]