Blangai

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Blangai (kinų kalba: 布朗; pinyin: Bùlǎng)
Blangų kaimas Manpo vietovėje, Junano provincijoje.
Blangų kaimas Manpo vietovėje, Junano provincijoje.
Gyventojų skaičius 91 882
Populiacija šalyse Flag of the People's Republic of China.svg Kinija: Junano provincija apie 92 tūkst.

Flag of Thailand.svg Tailandas:~1 tūkst.
Flag of Myanmar.svg: ~1-2 tūkst.

Kalba (-os) Blangų ir avos dialektai, kinų kalba
Religijos Hinajana budizmas, šamanizmas, totemizmas, animizmas
Giminingos etninės grupės Va

Blangai (dar vadinami Bulongais, kinų kalba: 布朗族, pinyin: Bùlǎng Zú) – viena iš 56 Kinijos Liaudies Respublikos oficialiai pripažįstamų etninių grupių. Daugiausia gyvena kalnuotose, 1500-2000 metrų virš jūros lygio Sišuangbannos, Lincango ir Simao vietovėse, Kinijos pietvakariuose esančioje Junano provincijoje. Tai viena seniausių Junano provincijos tautų, pirmą kartą paminėta Han dinastijos laikotarpio dokumentuose (206 m. pr. m. e. - 220 m. e. m.). Pagal 2000 m. duomenis blangų Kinijoje buvo 91 882. [1]

Pavadinimų įvairovė[taisyti | redaguoti kodą]

Blangų tauta turi daug skirtingų pavadinimų. Skirtingais pavadinimais save vadina skirtingose vietovėse gyvenantys blangai: gyvenantys Sišuangbannoje save vadina „Blangais“, o Simao – „Benzu“. Dar naudojami ir tokie pavadinimai kaip „Lawa“, „Wu“, „Wuren“ ir „Awa“. Seniau haniai blangus vadino „Puman“; bajai juos vadina „Buen“; lahu – „Kapu“; dajai – „La“. Įkūrus Kinijos Liaudies Respubliką tauta pasirinko bendrinį Blangų pavadinimą. [2]

Kalba[taisyti | redaguoti kodą]

Blangų šnekamoji kalba priklauso Pietinės Azijos kalbų šeimai ir turi du dialektus: blangų dialektą ir avos dialektą. Šiai kalbai giminingos yra šiauriniame Mianmare gyvenančios Va tautos ir Laose gyvenančios Lava tautos kalbos. Blangai dažnai kalba bendrine kinų ir dajų kalbomis bei vartoja šių kalbų rašmenis. Blangų šnekamajai kalbai užrašyti sukurtos dvi rašto sistemos: pirmoji vadinama to-tham ir vartojama Sišuangbannos prefektūroje gyvenančių blangų, antroji, to-lek, vartojama regione tarp Dehongo ir Lincango prefektūrų. [3]

Teritorija[taisyti | redaguoti kodą]

Blangų tauta įsikūrusi kalnuotose, subtropiniu klimatu pasižyminčiose vietovėse. 1500-2300 metrų virš jūros lygio esančios teritorijos pasižymi šiltu klimatu, gausiais krituliais, derlinga žeme ir gausiais gamtos ištekliais. Žemės ūkis – pagrindinis blangų užsiėmimas. Blangai augina ryžius, javus, sezamus, melionus, pupeles ir bulves. Pagrindinės parduoti skirtos kultūros yra medvilnė, cukranendrės ir visame pasaulyje garsi „Pu'er” arbata. Blangai taip pat užsiima gyvulininkyste. Tankiuose žmonių nesuniokuotuose miškuose auga daug vertingų medžių ir vaistažolių, tokių kaip ženšenis, rauwolfia verticillata (vartojama kraujo spaudimui mažinti) bei citrinžolė (vartojama aukštos kokybės kvepalams gaminti). Gausūs vario, geležies, sieros ir kvarco ištekliai. [4]

Istorija[taisyti | redaguoti kodą]

Istoriniai Han dinastijos laikotarpio įrašai rodo, kad Blang tauta kilusi iš "Pu" (濮) istorinės genties, vienos iš pirmųjų genčių, atsikėlusių į Lancango ir Nudžiango upių slėnius. Manoma, kad Pu priklausė genčių grupei, kurią senovės kinai vadino bendru Bǎipú (百濮, pažodžiui "Šimtas Pu") vardu. Kai Han dinastijos laikotarpiu (206 m. pr. m. e. – 220 m. e. m.) Junano provincijoje buvo įkurta Jidžau prefektūra, Pu tauta pakliuvo Han imperijos kontrolėn. Tangų ir Songų dinastijų valdymo laikotarpiais (618 m. – 1279 m.), Pu tautos teritorijas valdė Nandžao ir Dali karalystės, o Pu žmonės buvo vadinami Puziman. Valdant vėlesnėms dinastijoms jie vadinti Puman ir kitais vardais. Glaudus Pu žmonių ir hanių bendravimas bei Pu gyvenamų plotų inkorporacija į Han valstybę skatino dviejų tautų maišymąsi - taip palaipsniui išsivystė dabartinė blangų tauta. Susikūrus Kinijos Liaudies Respublikai, blangai buvo oficialiai pripažinti viena iš 56 Kinijos etninių grupių. [5]

Religija[taisyti | redaguoti kodą]

Protėvių garbinimas plačiai paplitęs tarp blangų. Žmonių gyvenimas, produktyvumas, laimė ir kančios priklauso nuo dievų ar dvasių valios; visa, kas gyva, turi savo dvasią. Blangų garbinami totemai dažniausiai yra bambukinė žiurkė ir rupūžė. Jie tiki, kad reikia vengti šių gyvūnų, kitaip mirs jų artimieji. Dėl greta gyvenančių dajų įtakos Sišuangbannos prefektūroje gyvenantys blangai praktikuoja hinajana budizmą. Beveik kiekvienas kaimas turi budistų vienuolyną. Nemažai blangų vyrų tampa budistų vienuoliais, nes tai didelė garbė visai šeimai. Blangų budistinės šventyklos ir socialinė sistema taip pat panašios į dajų. Kaip ir dajai, blangai greta budizmo dar praktikuoja šamanizmą ir totemizmą. [6]

Kultūra[taisyti | redaguoti kodą]

Blangai – draugiški ir paprasti žmonės. Bendruomenėje reikšmingą vaidmenį vaidina vyresnio amžiaus žmonės, kuriems visur ir visada turi būti rodoma didelė pagarba. Visuotinė gerovė ir šilti tarpusavio santykiai yra išskirtiniausi blangų visuomenės bruožai.

Virtuvė[taisyti | redaguoti kodą]

Pagrindinis blangų maisto produktas – ryžiai, mėgstamiausi yra lipnieji ryžiai. Dar valgomi kukurūzai, kviečiai, grikiai, sojų pupelės, žirniai, raudonosios soros ir bulvės. Dauguma šeimų valgo tris kartus per dieną. Priešpiečiams patiekiami šalti ryžiai, o šiaip jie troškinami ar šutinami. Blangų vyrai specializuojasi ryžių bambuko vamzdeliuose gamyboje. Dažniausiai valgomos daržovės yra kopūstai, įvairūs žalumynai, melionai, pupelės, ridikėliai, baklažanai, aštrieji pipirai, porai, pomidorai. Moterys dažnai eina į kalnus pasirinkti valgomų grybų, bambukų ūglių, laukinių bulvių ir laukinių prieskoninių augalų. Iš mėsos dažniausiai valgoma kiauliena, jautiena, aviena, vištiena, o kartais ir žvirblių, bambukinių pelių, gyvačių bei briedžių mėsa. Dar valgoma žuvis, krevetės ir krabai.

Pagrindiniai Sišuangbannos prefektūroje gyvenančių blangų maisto ruošimo būdai: troškinimas garuose, kepimas, virimas, rauginimas. Blangų tarpe populiaru kepta mėsa ir žuvis, skrudintas pyragas ir net kepti vorai. Blangai neatsisako ir rūgštaus maisto, tad dažnai mėgaujasi raugintais bambukų ūgliais, rauginta mėsa ir žuvimi. Kai kas valgo ir žalią mėsą. Valgoma žalia kiauliena, žuvis ir geriamas gyvulių kraujas.

Simao prefektūroje gyvenantys blangai ypač mėgsta košes. Jie valgo košes su vištiena, su laukinėmis pelėmis bei šuniena. Košė su lauko pelėmis laikoma ypatingu patiekalu, tad dažnai patiekiama garbingiems svečiams.

Garbingi svečiai taip pat vaišinami specifiniu būdu paruošta arbata. Kiekviena blangų moteris yra arbatos ruošimo specialistė. Balandį-gegužę surinkti arbatžolių lapeliai išdžiovinami ir kišami į bambuko vamzdelius, kurie uždengiami ir kaitinami. Nusvilus bambukų žievei, gaunama aromatinga ir labai specifinio skonio arbata. Blangai taip pat geria ir skrudintą, rūgščiąją bei iš miltelių pagamintą arbatą.

Naminio vyno gėrimas, tabako rūkymas ir rūgščiosios arbatos gumuliukų kramtymas – mėgstami laisvalaikio leidimo būdai. Blangų moterys ypač mėgsta kramtyti betelio riešutus, nes dėl šių riešutų sulčių pajuodę dantys laikomi vienu iš grožio kriterijų. [7]

Tradiciniai rūbai[taisyti | redaguoti kodą]

Blangai dėvi iš namuose austų audinių pasiūtus, paprasto kirpimo drabužius. Tiek vyrai, tiek moterys mėgsta tamsiai žalią ir tamsiai mėlyną rūbų spalvas. Vyrai dažniausiai dėvi plačias juodas kelnes, priekyje susagstomus, apykaklių neturinčius švarkus bei juodos arba baltos spalvos audeklo tiurbanus. Moterys dėvi siaurus, apykaklių neturinčius švarkus ir siaurus; baltomis, juodomis ar raudonomis juostomis puoštus juodo audinio sijonus. Mergaitės nešioja baltos, raudonos ar žalios spalvos tunikas ir siaurus juodus sijonus.

Tarp blangų vyrų paplitęs kūno tatuiravimas. Rankos, pilvas, krūtinė bei nugara tatuiruojami laukinių žvėrių, paukščių ir panašiais atvaizdais, dažams naudojant anglį ir gyvačių tulžį.

Moterys dažniausiai susisuka plaukus į kuodą ir jį apvynioja baltos, juodos ar žalsvai mėlynos spalvos audeklo atraiža. Toks galvos apdangalas dar papuošiamas įvairiaspalviais karoliukais ar sidabro spalvos dekoratyviniais elementais. Itin populiari plaukų puošmena – sidabro spalvos plaukų smeigtukas, vadinamasis „gazigazong“. Jaunos netekėjusios moterys dažnai į plaukus prisikaišioja raudonos, geltonos ir baltos spalvos gėlių.

Dauguma moterų dažo skruostus raudonai. Jos mėgsta auskarus, vėrinius, apyrankes. Vyresnės moterys išdidžiai demonstruoja auksinius dantis. Dėl betelio riešutų kramtymo pajuodę dantys taip pat laikomi vienu grožio atributų. [8]

Architektūra[taisyti | redaguoti kodą]

Blangai gyvena subtropinio klimato zonoje. Siekiant apsisaugoti nuo drėgmės ir gausaus kritulių kiekio dažniausiai statomi dviaukščiai namai. Populiariausia statybinė medžiaga – bambukas, o namų stogai dengiami šiaudais. Pirmasis namo aukštas naudojamas kaip sandėlis. Jame laikomi gyvuliai ir maisto atsargos, o antrajame aukšte gyvena pati šeima. Pagrindiniame kambaryje įrengtas ugniakuras naudojamas maistui gaminti, jis taip pat yra šilumos ir šviesos šaltinis.

Naujo namo statyba - visai kaimo bendruomenei reikšmingas įvykis. Pradėjus statybos darbus, į pagalbą paprastai atskuba visi kaimo suaugusieji, tad namas dažnai baigiamas per 2-3 dienas. Pabaigus statybas, tradiciškai naujakuriai rengia didžiulę šventę, skirtą visiems giminaičiams, draugams ir kaimo gyventojams.

Šventė prasideda po pietų, kai saulė jau aukštai danguje. Pirmiausia į naująjį namą rankose laikydami buliaus galvą įžengia vyrai. Kopdami laiptais jie dainuoja ir prašo dievų palaiminti naująjį namą. Merginos, dėvėdamos savo gražiausius rūbus, išsirikiuoja ant laiptų ir šlaksto vyrus vandeniu, kas taip pat turėtų atnešti laimę naujakurių šeimai. Tada į naująjį namą iš eilės patraukia vyrai su namų rakandais, moterys su patalyne ir rūbais, merginos su indais. Visiems susirinkus antrajame aukšte, baldai ir daiktai išdėliojami pagal paskirtį, užkuriamas židinys ir susodinami svečiai. Žmonės dainuoja, geria ir linki naujakuriams visa ko geriausio. [9]

Menas ir amatai[taisyti | redaguoti kodą]

Blangai sukūrę daug iš kartos į kartą žodžiu perduodamų legendų, liaudies padavimų, istorijų, eilėraščių, baladžių ir mįslių. Dauguma jų pasakoja apie žmogaus atsiradimą (pvz., „Yanbu Lingga“ – legenda apie žmogaus gimimą iš moliūgo), pasaulio kilmę (pvz., Dievo Gumyia mitas, pasakojantis, kaip raganosiai sukūrė žemę), blangų kovą su blogiu (pvz., istorija apie „dramblį ir gulbę,, išaukština blangų drąsą). Unikali žodinė blangų literatūra pasakoja apie jų istorinę raidą, perteikia jų žinias ir padeda išreikšti jausmus.

Jų dainos ir šokiai stipriai paveikti kaimyninės dajų kultūros. Šokiams akompanuojama dramblio koją primenančiais būgnais, birbynėmis, cimbolais ir tristygiais instrumentais. Blangų vyrų tarpe labai populiarus wushu, tad Blang kalno srityse gyvenantys blangai mėgsta energingą „Peilių šokį“, kuriame šokis susimaišo su wushu. Mėgstami ir šokiai su kardais ar lazdomis, kur vyrai gali pademonstruoti savo drąsą ir miklumą. Tarp jaunų žmonių populiaru asistuoti merginoms, šokant vadinamąjį „Rato šokį“. Sustojusios ratu merginos gracingai juda laikrodžio rodyklei priešinga kryptimi, o jas išoriniu ratu apsupę vyrai šokdami imituoja tigrų judesius. Mudžiango vietovėje gyvenantiems blangams puiki proga šokiams, dainoms ir visą naktį trunkančiam šventimui yra Naujieji Metai ir vestuvės.

Bambukinių rakandų ir įrankių meistravimas, tekstilės gaminiai ir audinių dažymas – specifinėmis etninėmis charakteristikomis pasižymintys blangų amatai. Gausiai augantys bambukai naudojami ne tik namų statybai, bet ir daugelio šeimos naudojamų baldų bei virtuvės reikmenų gamybai. Blangų vyrai – puikūs amatininkai, gebantys sumeistrauti bambukinius krepšius, kibirus, šiukšlių semtuvėlius, bambukinius patiesalus, daugelį namuose naudojamų baldų ir kt. Daugelis tokių daiktų ne tik naudojami namuose, bet nešami ir į turgų parduoti ar išmainyti.

Dauguma blangų moterų geros verpėjos ir audėjos. Iš medvilnės, bemerijos ir kanapių pluoštų gaminami damasto ir brokato audiniai. Šie audiniai mėgstami blangų dėl savo storumo ir ilgalaikiškumo. Dabar daugelyje blangų kaimų naudojamos staklės, žymiai pagerinančios audinių kokybę.

Blangai paprastai naudoja nesudėtingus audinių dažymo metodus. Įvairių rūšių augalai ir gėlės naudojami, siekiant išgauti skirtingas spalvas. Iš augalų išgautą dažomąją medžiagą blangai deda į didelį puodą ir verda kartu su baltu medvilniniu audiniu. Po kelių tokių virimų gaunamas spalvotas audinys. [10]

Elgesio taisyklės ir tabu[taisyti | redaguoti kodą]

Blangų kasdieniniame gyvenime egzistuoja keletas tabu, kurių privalu laikytis. Pėstieji turi laikytis tam tikro atstumo ir vengti fizinio kontakto. Negalima peržengti sėdinčio žmogaus kojų. Prieš įeinant į budistų šventyklą būtina nusiauti batus. Šventyklos viduje negalima rūkyti bei liesti budistų vienuolių ar Budos statulų pečių ir galvų. Negalima kirsti medžių, imti žemės ar akmenų iš šventais laikomų miškų. Blangų kaimuose nėščioms moterims draudžiama dalyvauti religinėse ceremonijose ir apeigose. Blangų vyrų dėvimi tiurbanai simbolizuoja jų orumą, tad negalima liesti jų galvų. Dalyvaujant blangų vestuvėse, reikia atlikti apsiplovimo ritualą – nuotaka ir jaunikis sutiks žmogų prie vartų ir pasiūlys jam nusiplauti rankas.

Atvykus pas ką nors į svečius, draudžiama atsiremti ar rišti žirgą prie kieme esančio vidurinio stulpo. Prieš įeinant į blangų namus, būtina nusiauti batus. Negavus šeimos leidimo, negalima eiti į šeimininkų miegamąjį. Draudžiama liesti pagrindinio kambario centre esantį ugniakurą, nes užgesusi ugnis atneš nelaimę namo šeimininkams. Neliečiamas ir šeimos altorėlis, ant kurio sudėtos aukos šeimos dievams. [11]

Tradicinės šventės[taisyti | redaguoti kodą]

Blangai naudoja dajų kalendorių ir švenčia nemažai dajų švenčių. Pagrindinės blangų šventės yra Naujieji Metai, Uždarų durų ir Atvirų durų šventės, kiekvieno kaimo dievybei skirtos šventės bei daugelis kitų. Naujieji Metai – svarbiausia blangų šventė, švenčiama birželį arba liepą. Šventė trunka tris dienas. Pirmoji diena yra visuotinio tvarkymosi ir valymo diena, antrąją dieną skerdžiami galvijai ir gaminami šventiniai patiekalai, trečiąją dieną prasideda pats šventimas.

Vasario 2 d. švenčiama Gėlių šventė. Laikydamos rankose ilgas ir siauras vėliavas moterys eina į kalnus rinkti gėlių. Kaimo centre pastatomas surinktomis gėlėmis apipintas stulpas, kuris dar papuošiamas popieriniais maišeliais ir spalvingomis vėliavėlėmis. Tada kaimo žmonės susirenka aplink šį stulpą ir džiaugsmingai šoka, akompanuojant būgnams, gongams ir kitiems instrumentams. Šokdamos moterys į medį svaido ryžių saujas, kas simbolizuoja kaimo vienybę ir klestėjimą.

Blangai laiko bambukines žiurkes vienu iš savo totemų, tad sėjos laikotarpiu balandį ir derliaus nuėmimo metu rugsėjį švenčiama Gangjongo šventė. Žmonės apsirengia naujais drabužiais, pasiima bambukinius krepšius ir eina į bambukų miškus gaudyti bambukinių žiurkių. Sugautos žiurkės pririšamos prie lazdų, kurios papuošiamos gėlėmis. Du vyrai nešioja šias lazdas po visą kaimą, o iš paskos su bambukine kartimi einantis žmogus garsiai prašo dievų palaiminimo. Vėliau žiurkėms nukertamos galvos, jų kūneliai sukapojami ir išdalinami kaimo šeimoms. Tikima, kad tokia auka užtikrins kaimo klestėjimą ir ateinančiais metais žmonės bus pertekę maisto ir drabužių.

Balandžio 15 d. švenčiama Kangšano šventė, kurios metu jauni žmonės dovanoja kaimo vyresniesiems įvairias dovanas, rengiami muzikiniai pasirodymai, šokiai ir demontruojami kovos menai. Kaimo žmonės susirenka kartu ir valgo bendruomeninius pietus.

Birželio 23 d. švenčiama Fakelų šventė. Šeimos susirenka prie medžių ir paskerdžia kiaulę – tokia auka maldaujama dievų gero derliaus. Šios šventės metu ištekėjusios moterys privalo grįžti ir švęsti tėvų namuose. Šventės vakarą visur dega fakelai, kas simbolizuoja atsikratymą piktosiomis dvasiomis. [12]

Vestuvių ir laidotuvių papročiai[taisyti | redaguoti kodą]

Blangai dažniausiai praktikuoja monogamiją ir žmonos ieško už savo klano ribų. Vestuvių papročiai skiriasi priklausomai nuo vietovės, kurioje jie gyvena. Lincango vietovėje neįmanoma santuoka tarp tokią pačią pavardę turinčių žmonių, būtinas piršlių dalyvavimas ir dovanos. Sišuangbannoje gyvenantys jauni blangai yra laisvi rinktis norimą vyrą ar žmoną, jų tėvai nevaržo šio pasirinkimo. Dažniausiai po vestuvių gyvenama žmonos namuose. Kai kurie blangai ten pragyvena visą savo gyvenimą, kiti – tik dvejus ar trejus metus. Jei pasirenkamas antrasis variantas, vyras žmonos namuose leidžia tik naktis, o dirba ir valgo visus valgius savo tėvų namuose. Po trejų metų, žmonai pagimdžius kūdikį, rengiamos pakartotinės vestuvės. Tada moteris su vaiku dažniausiai persikrausto į vyro namus.

Mirus žmogui, budistų vienuolis ar šamanas gieda šventąsias giesmes, kuriomis siekiama atbaidyti velnią, o laidotuvės dažniausiai surengiamos per tris dienas. Išskyrus mirusius smurtine mirtimi, kurie kremuojami, blangai mirusiuosius laidoja žemėje. Kiekvienas kaimas paprastai turi bendruomenines kapines, padalintas pagal klanus ar žmones, turinčius vienodas pavardes. Nepriklausomai nuo mirusiojo statuso, laidotuvių dieną nebus dirbami jokie darbai ir visas kaimas gedės. [13]

Dabartinė situacija[taisyti | redaguoti kodą]

Apie 92 000 blangų gyvena pietvakarių Kinijoje, Junano provincijoje. Daugiausia jų galima rasti Sišuangbannos, Lincango ir Simao vietovėse. Apie 1 200 blangų dar gyvena Tailande, o Mianmare jų gyvena apie 1000-2000. Tailando blangai save vadina Khon Doi (pažodžiui „kalnų žmonės”). [14]

Susikūrus Kinijos Liaudies Respublikai, prasidėjo žemės reforma. Padedant haniams ir dajams, žemės ūkio lygis pakilo, buvo modernizuota technika, švietimo sistema, patobulinta medicinos sistema. [15]

Šaltiniai[taisyti | redaguoti kodą]

Nuorodos[taisyti | redaguoti kodą]

  • [1] Tradicinės blangų šventės
  • [2] – Blangų vestuvių papročiai