Žalieji tajai

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Tai lu
Gyventojų skaičius ~700 000
Populiacija šalyse Kinijos vėliava Kinija:
280 000
Laoso vėliava Laosas:
134 000
Mianmaro vėliava Mianmaras:
200 000
Tailando vėliava Tailandas:
83 000
Vietnamo vėliava Vietnamas:
4960
Kalba (-os) žaliųjų tajų kalba
Religijos budizmas (theravada)
Giminingos etninės grupės lao, šanai

Žalieji tajai arba Tai lu (savivardis: ᦺᦑᦟᦹᧉ tailiu, kin. 傣仂, pinyin: dăilè, taj. ไทลื้อ = Thai Leu) arba lu (viet. Người Lự) – Pietryčių Azijos tauta, gyvenanti kalnuotose dabartinės Kinijos (Junanio), Vietnamo, Laoso, Mianmaro, Tailando teritorijose ir kalbanti atskira kalba. Laose, Tailande ir Vietname išskiriami kaip atskira oficialiai pripažinta tautinė mažuma. Kinijoje sudaro dalį pripažintos dajų etninės grupės. Mianmare priskiriami oficialiai pripažintai šanų etninei grupei.

Teritorija[taisyti | redaguoti kodą]

Žaliųjų tajų teritorija gyvenamas arealas yra padalintas tarp 5 valstybių:

Istorija[taisyti | redaguoti kodą]

Pagrindinis straipsnis – Čeng Hungas.

Žalieji tajai formavosi pietiniame Junane, Mekongo slėnyje, ir jų gyvenamas arealas sudarė vieną iš tradicinių tajų kultūrinių regionų, ar karalysčių (muongų). Kadangi jų svarbiausias miestas buvo Čiang Hungas, visas kultūrinis regionas vadintas šiuo vardu.

XII a. žalieji tajai įkūrė savo Čiang Hungo karalystę, kuri išplėtė hegemoniją į aplinkines kalnų gentis. ji tapo galingiausia ankstyvųjų tajų valstybių, ir jai duoklę mokėjo kitos to meto tajų karalystės: Muang Sua, Muang Thaengas, Kengtungas ir pan. Ekspansijos laikais žalieji tajai apgyvendino dabartinį gyvenamą arealą. XIII a. Mongolų imperija nukariavo Čiang Hungą ir valstybėje įkūrė naują dinastiją – Dao, kuri valdė karalystę iki pat XX a. vidurio. Nuo tada kinų šaltiniuose valstybė tapo žinoma kaip Čeli ar Sipsongpana.

Po XIII a. karalystė niekada neatkūrė buvusios galybės. XIII a. pabaigoje ji pati ėmė mokėti duoklę Lannai, iš kurios į valstybę atėjo aukštesnio lygio kultūra: Theravados budizmas, rašto sistema, meno stilius. Nuo XVI a. nusilpus Lanna, karalystė pradėjo mokėti duoklę Mianmaro Taungu dinastijai. Nuo XVIII a. karalystė mokėjo duoklę iš karto trims valstybėms – Kinijai, Mianmarui ir Tailandui. Tailando karalius, siekdamas apgyvendinti karo nusiaubtus regionus šiauriniame Tailande, priverstinai iškeldino daug Sipsongpanos gyventojų į Tailandą, kur vis dar yra ryški žaliųjų tajų diaspora.

Nuo 1847 m. vykstant pilietiniam karui, stiprių kaimyninių valstybių armijos kariavo žaliųjų tajų teritorijose, kas didino gyventojų egzodą į šiaurinį Tailandą. Buvusi karalystė padalinta tarp Britų Indijos (vėliau perėjo Mianmarui) ir Prancūzų Indokinijos (vėliau perėjo Laosui ir Vietnamui). Karalystės likučiai aplink sostinę buvo absorbuoti Kinijos, kaip vasalas. Karalystė oficialiai panaikinta po Čingų imperijos žlugimo 1911 m., o į Kinijos Liaudies Respubliką įjungta 1953 m. Karalystės teritorijoje suformuota autonominė prefektūra.

Kultūra[taisyti | redaguoti kodą]

Žaliųjų tajų tekstilės pavyzdžiai
Žaliųjų tajų rašto pavyzdys

Žalieji tajai yra labai stipriai paveikti kultūros, ateinančios iš Pietryčių Azijos, ypač Tailando (pirmiausia šiaurinio Tailando Lanna karalystės). Jie išpažįsta theravados budizmą, švenčia Songkrano šventę. Kaip ir kitos Pietryčių Azijos kalbos, jų kalba turi daug skolinių iš Pali kalbos. Kalba buvo pradėta rašyti XIII a., naudojant Lanna karalystės raštą (tai tham), ir ši tradicija išlaikyta iki dabar. Žaliesiems tajams, kurie atiteko Kinijai, nuo 1953 m. buvo sukurtas specialus reformuotas raštas (naujasis tai lu raštas), kuris nepaplito.

Daugiausia verčiasi žemdirbyste, arklininkyste. Išvystyta keramika ir tekstilė. Senovėje buvo garsios žaliųjų tajų skaros, kurias gamindavo ir Laoso karaliaus dvarui. Moterys dėvi tamsius juostuotus sijonus ir trumpus švarkelius. Jaunos merginos dar išsiskiria raudonais tiurbanais. Paplitusios tatuiruotės. Namai karkasiniai, statomi ant polių, dengiami šiaudais.