Vladas Požela
| Vladas Požela | |
|---|---|
| |
| Gimė | 1879 m. balandžio 9 d. Steigviliai, Žeimelio valsčius |
| Mirė | 1960 m. rugsėjo 21 d. (81 metai) Adelaidė, Australija |
| Vaikai | Izolda Poželaitė-Davis |
| Lietuvos Respublikos Seimo atstovas | |
| Veikla | teisininkas, advokatas, knygnešys, politinis veikėjas |
| Partija | Lietuvos socialdemokratų partija |
| Alma mater | Maskvos universitetas |
 Vikiteka |
Vladas Požela |
Vladas Požela (1879 m. balandžio 9 d. Steigviliuose, Žeimelio valsčius, Šiaulių apskritis – 1960 m. rugsėjo 21 d. Adelaidėje, Australija) – Lietuvos teisininkas, advokatas, knygnešys, politinis veikėjas.
Biografija
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Izoldos Požėlaitės-Davis tėvas, Steigvilių ūkininko Jono Poželos sūnus.
Mokslus pradėjo slaptoje kaimo mokykloje, 1890 m. įstojo į Mintaujos gimnaziją, joje besimokydamas 1894 m. įstojo į slaptą „Kūdikėlio“ organizaciją, 1895–1896 m. jos pirmininkas. 1896 m. įsteigė slaptą Steigvilų knygyną, 1897 m. organizavo pasipriešinimą stačiatikių pamaldoms rusų kalba mokyklose. 1900 m. suimtas L. Vaineikio byloje, metus kalintas Liepojos kalėjime, po to metams ištremtas į Smolenską už draudžiamų lietuviškų raštų gabenimą.
1903 m. grįžo į Šiaulius ir dirbo Šiaulių ekonomijos Zubovų dvarų archyve, dalyvavo Medvilionių slaptų vakarų kuopelėje. 1903 m. kartu su V. Kapsuku, J. Šepečiu, J. Pakniu įkūrė „Draugo“ organizaciją, Tilžėje leido laikraštį „Draugas“.
1905 m. tapo Lietuvos socialdemokratų partijos nariu. 1905–1907 m. revoliucijos dalyvis, sakė kalbas Smilgiuose, Pušalote, Žeimiuose, Žagarėje, šalino rusų administraciją. Didžiojo Vilniaus Seimo dalyvis, dar jam nesibaigus išvyko platinti Seime priimtų rezoliucijų.
1906 m. suorganizavo ginkluotą V. Kapsuko išlaisvinimą iš Suvalkų kalėjimo ligoninės, vėliau išlaisvino K. Jurgelionį iš Vilkaviškio kalėjimo. Tik 1908 m. žandarai jį surado tęsiantį studijas Tartu universitete, kai 1906 m. svetima pavarde įstojo į Tartu universiteto Teisės fakultetą. Policijai suėmus pašalintas.
1910 m. Vilniaus teismas už mitingų Rozalime, Smilgiuose, Naumiestyje ir Pušalote bei darbininkų ir valstiečių valdžios organizavimą, neįrodęs kitų kalčių, nuteisė jį 1 m. tvirtovės kalėjimo, kalėjo Kaune.
1913 m. bandė vėl sugrįžti į Tartu universitetą ir išlaikyti valstybinius egzaminus, tačiau Kauno gubernatorius nedavė leidimo. 1914–1917 m. baigė Maskvos universitetą.
1916 m. Rusijos socialdemokratų darbininkų partijos Petrogrado komiteto narys nuo LSDP Lietuvių rajono. 1916 m. vienas iš Grūdo draugijos steigėjų, iki 1918 m. balandžio mėn. jos valdybos narys.
1917 m. advokatavo Maskvoje, tapo prisiekusiuoju advokatu, dalyvavo revoliuciniuose įvykiuose, buvo sužeistas. 1919 m. sausio mėn. savo draugo V. Kapsuko paskirtas Lietuvos laikinosios revoliucinės darbininkų ir valstiečių vyriausybės reikalų vedėju, tačiau greitai nusivylė šia draugyste ir kartu su V. Bielskiu pasitraukė į Kauną, kur dirbo prisiekusiuoju advokatu, o netrukus Šiauliuose kartu su K. Bieliniu, Z. Lukauskaite ir R. Skipičiu ėmėsi organizuoti partizanų būrius kovai su bermontininkais. Tais pačiais metais įstojo į Lietuvos Šaulių sąjungą.
1920 m. gegužės 15 d. – 1922 m. lapkričio 13 d. Steigiamojo Seimo atstovas, išrinktas V (Panevėžio) rinkimų apygardoje. Priklausė LSDP frakcijai. 1922 m. lapkričio 13 d. – 1923 m. kovo 13 d. Pirmojo Seimo atstovas. Nuo 1926 m. birželio 15 d. iki gruodžio 17 d. LSDP ir valstiečių liaudininkų koalicinio XIII Mykolo Sleževičiaus Ministrų kabinete – vidaus reikalų ministras.[1]
Po 1926 m. valstybės perversmo atsidėjo advokato darbui. 1932–1941 m. „Pienocentro“ ir Tarptautinio banko juriskonsultas, 1940 m. Lietuvos advokatų tarybos pirmininkas.
1941 m. kovo 3 d. kartu su vokiečių tautybės žmona repatrijavo į Vokietiją. Lietuvių sąjungos Berlyne valdybos narys. Atvykęs į Berlyną gavo darbą Gebelso propagandos ministerijoje, Rytų Europos skyriuje. Iki 1944 m. vasario mėnesio dirbo vertėju ir redagavo propagandinius leidinius Lietuvai. Po to parvyko iš Berlyno į Kauną kur susitikinėjo su socialdemokratų vadais Steponu Kairiu ir Kipru Bieliniu.[2]
1949 m. gegužės mėn. į Australiją, kur tęsė profesinę veiklą.[3]
Spaudos veikla
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Nuo 1901 m. bendradarbiavo draudžiamoje lietuviškoje spaudoje: leidiniuose „Darbininkų balsas“, „Draugas“, 1904–1905 m. leidinių „Naujienos“, „Ūkininkas“, „Varpas“ vienas iš redaktorių Tilžėje. Vėliau rašė į laikraščius „Naujoji Gadynė“, „Skardas“, „Žarija“, „Vilnis“, „Tiesa“, „Skardas“, „Socialdemokratas“ ir kt. 1913 m. laikraščio „Vilnis“ steigėjas Rygoje , 1917 m. laikraščio „Tiesa“ laikinasis redaktorius Petrapilyje. [4]
Kūryba
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- Vladas Požela. Jaunystės atsiminimai. New York, Amerikos lietuvių socialdemokratų s-ga, 1971 m.
Šaltiniai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- ↑ Žydrūnas Mačiukas. Steigiamojo Seimo atstovai. Seimas
- ↑ Valiukėno Antano parodymai. LYA, f.3377, a.55, b.18, l.6
- ↑ LRS svetainė
- ↑ Žurnalistikos enciklopedija. – Vilnius: Pradai, 1997. – 397 psl.
Literatūra
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- Požėla Vladas, Trumpos Steigiamojo Seimo narių biografijos su atvaizdais, Klaipėda, 1924, p. 44.
- Požėla Vladas, Lietuvių enciklopedija, Boston, 1960, t. 22, p. 385–386.
- Mitrulevičius G., Požėla Vladas, Lietuvos Steigiamojo Seimo (1920–1922 metų) narių biografinis žodynas, sud. A. Ragauskas, M. Tamošaitis, Vilnius, 2006, p. 277–280.
- Mitrulevičius G., Požėla Vladas, Lietuvos Respublikos Seimų I (1922–1923), II (1923–1926), III (1926–1927), IV (1936–1940) narių biografinis žodynas, sud. Aivas Ragauskas, Mindaugas Tamošaitis, Vilnius, 2007, p. 411.