Liudas Vaineikis

Liudas Vaineikis (1869 m. rugpjūčio 31 d. Svirpliuose, Joniškio raj. – 1938 m. sausio 17 d. Kaune) – knygnešys, gydytojas, savivaldybininkas, Lietuvos politinis veikėjas.

Biografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Baigęs Joniškio pradžios mokyklą 1881–1889 m. mokėsi Mintaujos gimnazijoje. Dalyvavo „Kūdikio“ draugijos veikloje, kūrė jaunimo draugiją „Atgaja“. 1890 m. įstojo į Maskvos universiteto Medicinos fakultetą. Studijuodamas dalyvavo lietuvių studentų draugijos veikloje. Svirplio slapyvardžiu rašė laikraščiams „Varpas“ ir „Ūkininkas“, organizavo „Ūkininko“ paramos draugiją. Dalyvavo revoliuciniame judėjime. 1895 m. gegužės 23 d. jo tėvų namuose žandarams atlikus kratą ir radus draudžiamos literatūros, liepos 6 d. suimtas ir už lietuviškos spaudos platinimą uždarytas į Šiaulių kalėjimą. Paleistas už 500 rublių užstatą, bet 1896 m. vis tiek pašalintas iš Maskvos universiteto ir ištremtas į Kazanę, kur ir baigė universitetą.

1896 m. persikėlė į Mintaują ir parašė carui malonės prašymą sutrumpinti tremties laiką. 1897–1900 m., policijai prižiūrint, dirbo gydytoju Palangoje. Tačiau, susipažinęs su pasienio sargybiniais, organizavo lietuviškų knygų kontrabandą iš Mažosios Lietuvos. Padėjo gabenti politinę spaudą ne tik lietuvių, bet ir latvių bei rusų socialdemokratams. Po „Sietyno“ bylos įėjo į varpininkų komitetą, bendradarbiavo su Andrium Domaševičium ir Vincu Kapsuku.

1899 m. rugpjūčio 8 d. jo pastangomis Palangoje pastatytas pirmasis Lietuvoje viešas Antano ir Juozo Vilkutaičių, žinomų Keturakio slapyvardžiu, lietuviškas spektaklis „Amerika pirtyje“, kurį režisavo Povilas Višinskis, vaidino Vladas Mongirdas, Augustinas Janulaitis, Gabrielė Petkevičaitė-Bitė, Stanislava Jakševičiūtė ir kiti Palangoje poilsiavę lietuvių inteligentai.

1900 m. vienas Paryžiaus parodos lietuviško skyriaus organizatorių. Tačiau 1900 m. pabaigoje policija, sulaikiusi draudžiamos spaudos siuntą, nustatė ir jos adresatą. Kratos metu rasti du parengti straipsniai „Ūkininkui“, Vinco Kudirkos, Jono Jablonskio laiškai. Suimtas, kalėjo Mintaujos ir Liepojos kalėjimuose ir tik 1901 m. nuteistas už caro santvarkai priešiškos literatūros platinimą, o 1902 m. lapkričio 7 d. 5 metams ištremtas į Jakutską. Šioje byloje buvo teisiami 24 lietuviai. Panaikinus spaudos draudimą, 1904 m. rugsėjo 22 d. nuo likusios bausmės atleistas.

1905 m. Tilžėje su A. Domaševičiumi leido socialdemokratinę spaudą. Tačiau, pralaimėjus 1905–1907 m. revoliucijai, nuo politinės veiklos nutolo.

1919 m. paskirtas Joniškio ligoninės vedėju, bet 1920 m. grįžo į Palangą, dirbo gydytoju ir vidurinės mokyklos mokytoju. Po 1926 m. valstybės perversmo persekiotas už ateistinę veiklą. 1928 m. dėl politinių priežasčių priverstas persikelti į Alsėdžius, nors ką tik paskirta 380 Lt visuomenės veikėjo pensija ir apdovanotas Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino ordinu.

Vėliau leista grįžti į Palangą, paskirtas kurorto gydytoju. 1933 m. išrinktas Palangos burmistro pavaduotoju, bet Kretingos apskrities viršininkas jo netvirtino neva dėl senyvo amžiaus. Urna su jo pelenais saugoma Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Anatomijos muziejuje.^[1]