Lietuvos valstiečių liaudininkų sąjunga

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigacija, paiešką

Lietuvos valstiečių liaudininkų sąjunga – centro kairioji lietuvių politinė partija, susiformavusi bręstant Lietuvos politinei sistemai, veikusi 19221936 m. Dalyvavo Vyriausiajame Lietuvos išlaisvinimo komitete. 2005 m. atkurta Lietuvoje, o 2012 m. naujai pavadinta Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga.

Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Įkurta 1922 m. gruodžio 3 – 5 d., susijungus Lietuvos socialistų liaudininkų demokratų partijai ir Lietuvos valstiečių sąjungai. Partijos įstatai ir programa Kauno apskrities viršininko raštinėje įregistruoti 1923 m. kovo 17 d.

Partijos ištakas galime rasti varpininkų sąjūdyje. Nors ir laikomi liberaliosios tradicijos astovais, liaudininkai stipriai skyrėsi nuo dabartinių liberalų, kurie idėjas semiasi iš anglosaksiškosios tradicijos. Liaudininkų liberalizmas – kontinentinis, jam nesvetimos buvo ir kairiosios idėjos, lygybės problemų kėlimas, antiklerikalizmas. Pirmenybę teikė kolektyvinimas principams, o ne individualizmui. Kairiajame partijos sparne reiškėsi ir artimos marksizmui idėjos.

Pagrindiniai ideologai buvo dr. Kazys Grinius (CK pirmininkas 1926 m. antroje pusėje), Albinas Rimka, Vincas Kvieska, svarbiausi lyderiai Felicija Bortkevičienė , Jonas Kriščiūnas, Vladas Lašas, Mykolas Sleževičius (CK pirmininkas 19221926 m. birželio mėn. ir nuo 1926 m. gruodžio iki 1936 m.), Justinas Staugaitis, Zenonas Toliušis, Jonas Vileišis. Partijos ideologiją atspindėjo laikraščiai „Lietuvos žinios“, „Lietuvos ūkininkas“, politikos žurnalas „Varpas“ (19241932 m.), jaunimo ir moksleivių organizacijų žurnalai „Jaunimas“ (19251936 m.), „Moksleivių varpai“ (19251940 m.), „Moksleivis“ (19351936 m.).

Prie partijos 19221936 m. veikė jaunimo organizacija, 19231940 m. studentų ir moksleivių organizacija „Varpas“. Ideologija rėmėsi reformistinio socializmo doktrina. Pripažino tik parlamentinės kovos metodus. Pagrindinis dėmesys buvo skiriamas žemės ūkiui. 1923 m. programoje buvo kalbama apie žemės suvisuomeninimą, vėliau, 1926 m. ir 1933 m. programose krypstama į kooperaciją, tačiau siekiama apriboti dvarininkų valdomos žemės plotą iki 50, vėliau – iki 100 ha.

LVLS II Seime turėjo 16 atstovų iš 78, dalyvavo koalicijoje su krikščionimis demokratais. 1924 m. ši koalicija subyrėjo.

1926 m. rinkimuose LVLS gavo 22 vietas iš 85 ir sudarė koaliciją su LSDP. Prezidentu tapo Kazys Grinius, ministru pirmininku Mykolas Sleževičius. Buvo panaikinta karo padėtis, amnestuoti politiniai kaliniai, įvestas privalomas pradžios mokslas, pasirašyta nepuolimo sutartis su TSRS. Kairioji politika išprovokavo dešiniųjų jėgų, ypač iš dvarininkijos kilusių karininkų nepasitenkinimą ir 1926 m. gruodžio 17 d. valstybės perversmą, kuriam nesugebėta pasipriešinti.

Po perversmo partijos veikėjai buvo persekiojami. Nepaisant to, valstiečiai liaudininkai tobulino savo programines nuostatas, į jos veiklą įsijungė nauji žmonės. V. Kvieskos iniciatyva daug dėmesio buvo skiriama saikingai kooperacijai, bandyta partiją suartinti su tautininkais. Bet partijos dauguma jo nepalaikė, jis buvo pašalintas iš partijos, valstiečiai liaudininkai liko ištikimi savo programai. Tačiau šiokios tokios naujovės buvo išdėstytos 1934 m. kovo 8 d. „Lietuvos žiniose“ LVLS CK paskelbtuose „Lietuvos valstiečių liaudininkų ideologijos pagrindiniuose dėsniuose“. Buvo skelbiama, kad ne piliečiai turi tarnauti valstybei, o valstybė – piliečiams. siekiama plėtoti kooperaciją, apriboti privatinę nuosavybę, švelninti socialinius prieštaravimus. Tiesa, 1935 m. birželio mėn. vykusiame suvažiavime jie nebuvo patvirtinti kaip naujoji programa, o ir jų įtaka buvo nedidelė, nes 1936 m. LVLS veikla buvo uždrausta.

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]


Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]