Varpas (laikraštis)

„Varpas“ – literatūros, politikos ir mokslo mėnesinis (kurį laiką – dvimėnesinis) laikraštis, ėjęs nuo 1889 m. sausio mėn. iki 1905 m. Tilžėje ir Ragainėje.

Ištakos

Nustojus eiti „Aušrai“, Martyno Jankaus Tilžėje leidžiamas „Garsas“, ar Jono Šliūpo JAV pradėtas leisti „Lietuviškasis balsas“ negalėjo patenkinti susipratusių lietuvių, o ypač studentų, kurių į XIX a. pabaigą vis daugiau išeidavo iš lietuvybę išsaugojusio Lietuvos kaimo. Vien tik Maskvos Lietuvių studentų draugijoje buvo 58 nariai, kurie matė, jog tik tautos vienybėje įmanoma kovoti už krašto autonomiją ar nepriklausomybę.

Maskviečio studento Petro Leono pastangomis Tilžėje 1887–1888 m. leista „Šviesa“, bandė pašalinti plyšį, atsiradusį „Aušros“ laikais tarp patriotinių kunigų ir pasauliečių inteligentų.

„Varpo“ iniciatoriai buvo 1888 m. Varšuvoje įsteigtos Lietuvos draugijos nariai: Vincas Kudirka, Jonas Gaidamavičius-Gaidys, Juozas Adomaitis-Šernas, Juozas Kaukas, Justinas Staugaitis ir kt. Toje draugijoje buvo vos 22 nariai, tarp jų 12 studentų. Draugijos įstatuose vienas tikslų buvo skatinti švietimą, leidžiant knygas ir laikraščius. Tam tikslui buvo įsteigta varpininkų leidykla, kuri ėmėsi leisti mėnesinį žurnalą „Varpas“, skirtą daugiausia inteligentams, mėnesinį laikraštį „Ūkininkas“, skirtą valstiečiams, ir informacinį, nepolitinį laikraštį „Naujienos“ (ėjo 1901–1903 m.)

„Varpas“ buvo tarytum „Aušros“ tęsinys, o varpininkai – naujoji tautos atgimimo kovotojų pamaina. Laikraštyje jau iš pat pradžių bendradarbiavo žymesnieji „Aušros“ bendradarbiai: Jonas Basanavičius, Antanas Kriščiukaitis, Martynas Jankus, M. Davainis-Silvestravičius ir kt.

Tačiau kurį laiką buvo svarstoma, ar stengtis atgaivinti „Aušrą“, ar leisti naują laikraštį. Vienas iš motyvų buvo viltis susilaukti daugiau talkos ir mažiau priešiškumo, negu sulaukė „Aušra“, iš jaunųjų kunigų. Kurį laiką „Varpui“ tikrai talkininkavo keletas kunigų ir būrelis Seinų dvasinės seminarijos klierikų. Kunigų atstovas dalyvavo ir varpininkų suvažiavimuose, ir iki 1894 m. įeidavo į varpininkų komitetą. Iš 125 pirmųjų „Varpo“ prenumeratorių 44 buvo Seinų kunigų seminarijos klierikai, o 1890 m. iš 150 Žemaičių kunigų seminarijos klierikų per 80 gaudavę šį laikraštį. 1892 m. pas M. Jankų dingus „Varpo“ pinigams, Seinų kunigų seminarijos klierikai sudėjo po 5 rublius ir pasiuntė V. Kudirkai.

Tačiau 1894 m. „Tėvynės varpuose“ (8 nr.) buvo užpultas bažnytinio laikraščio „Žemaičių ir Lietuvos apžvalga“ įvadas popiežiaus Leono XIII enciklikai, skirtai Lenkijos tikintiesiems. Esą Leonas XIII, girdamas Rusijos caro Aleksandro III teisingumą, visai užmiršo Kražių skerdynes ir negina lietuvių katalikų bei persekiojamos katalikybės Lietuvoje. Dėl šio straipsnio sujudo Seinų klierikai ir pavedė Pr. Būčiui paaiškinti, kas toje popiežiaus Leono XIII enciklikoje sudaro esmę ir kas joje tėra diplomatija. Bet P. Būčio straipsnelis į „Tėvynės varpus“ pateko tik 1895 m. Nr. 1, o Nr. 3 jam vėl buvo atsakyta daug plačiau ir labai aštriai. Po to Seinuose, Kaune ir Petrapilio Dvasinėje akademijoje nuo laikraščio pasitraukė beveik visi kunigai.

„Varpas“ iš pat pradžių buvo kolektyvinio darbo vaisius. Jau pati iniciatyva buvo grupinė – Varšuvos lietuvių draugija „Lietuva“. Tiesa, varšuviečiai neilgai tegalėjo išlaikyti jį savo rankose, nes studijuojantieji ten lietuviai mokslus baigė, naujų lietuvių studentų mažai teatsirado ir būrelis mažėjo. Laikraščio reikalai perėjo į gausesnės maskviečių studentų grupės rankas.

Priedas „Naujienos“

1901–1903 m. leistas populiarus priedas „Naujienos“. Redagavo Jurgis Lapinas. Laikraščio bendradarbiais buvo Andrius Baltrušaitis, Jonas Biliūnas, Jurgis Bielinis, Liudvika Didžiulienė, Jonas Jaks-Tyris ir kiti varpininkai.

Redakcija

Vincas Kudirka redagavo tik pirmuosius numerius, o toliau daugiausia prirašydavo ir beveik ištisai suredaguodavo tik priedą „Tėvynės varpai“, tuo nusakydamas „Varpo“ siekimus ir išryškindamas laikraščio veidą, o Tilžėje ir Ragainėje leidybą tvarkė:

1890 m. Juozas Adomaitis-Šernas,
1891–1894 m. – Jurgis Šaulys, Antanas Milukas, Petras Mikolainis, Martynas Jankus,
nuo 1899 m. kovo mėn. Nr. 6. „Varpą“ redaguoti pradėjo pabėgęs į Mažąją Lietuvą Juozas Bagdonas, jį pasukdamas į socialistų pusę. Jis pats vienas redagavo iki 1903 m. Nr. 7 ir vėl nuo 1904 m. Nr. 9. iki 1905 m. Nr. 6,
1903–1904 m. redagavo Jurgis Šaulys,
nuo 1905 m. Nr. 7 – Povilas Višinskis.

Vokiečių valdžiai atsakingaisiais redaktoriais buvo:

nuo 1889 m. iki 1892 m. Nr. 3 Martynas Jankus,
1892–1894 m. – Kristupas Voska,
1895–1905 m. – Jurgis Lapinas.

Teko keisti ir spaustuves: 1889 m. nuo 1 iki 3 numerio laikraštis buvo spausdinamas pas E. Vejerį Tilžėje, vėliau – pas Kristupą Voską Ragainėje, o šią spaustuvę nupirkus M. Jankui, – Ragainėje ir Tilžėje. Nuo 1892 m. Nr. 4 spausdino Otono fon Mauderodės spaustuvė Tilžėje.

Bendradarbiai

Per „Varpo“ komitetus ir vadovybes perėjo gana daug žmonių. Kazys Grinius mini 24 asmenis, daugiausia prisidėjusius prie laikraščio leidimo. Tai Vincas Kudirka, Stasys Matulaitis, Povilas Višinskis, Felicija Bortkevičienė, Juozas Bagdonas, Pranas Mašiotas, Jonas Jablonskis, Petras Matulaitis, Kazys Grinius, Morta Zauniūtė, Juozas Kaukas, Motiejus Lozoraitis, Jurgis Lapinas, Jonas Vileišis, Julija Žemaitė, Gabrielė Petkevičaitė-Bitė, Gabrielius Landsbergis-Žemkalnis. Tai buvo ilgamečiai, prityrę darbuotojai.

„Varpas“ turėjo apie 150 autorių. Svarbiausieji jų: Vincas Kudirka (Kapsas), Juozas Adomaitis-Šernas, Jonas Gaidamavičius-Gaidys, kunigaikštis Gediminas Beržanskis-Klausutis, Juozas Kaukas, Motiejus Čepas, Juozas Bagdonas, Jonas Basanavičius, Jurgis Baltrušaitis, Jonas Biliūnas, Jurgis Bielinis, Felicija Bortkevičienė, Kazys Būga, Juozas Bulota, Tadas Daugirdas, Liudvika Didžiulienė, Vanda Albrechtienė – Didžiulytė, Mečislovas Davainis-Silvestraitis, Kazys Grinius, Liudas Gira, Jonas Jablonskis, Martynas Jankus, Augustinas Janulaitis, Feliksas Janušis, Juozas Jarašius, Konstantinas Jasiukaitis, Antanas Kriščiukaitis, kun. Kazimieras Aleksandravičius, Jonas Kriaučiūnas, Petras Leonas, Gabrielius Landsbergis-Žemkalnis, Antanas Lingis, Motiejus Lozoraitis, Jonas Mačys-Kėkštas), Pranas Mašiotas, Pranas Matulaitis, Stasys Matulaitis, Vincas Mickevičius-Kapsukas, Marija Pečkauskaitė (Šatrijos Ragana), Gabrielė Petkevičaitė-Bitė, Vincas Pietaris, Vladas Požela, Sofija Pšibiliauskienė, Jurgis Puišys, Juozapas Radziukynas, Antanas Rucevičius, Adomas Sketeris, Antanas Smetona, Justinas Staugaitis, Jurgis Šaulys, Marcelinas Šikšnys, kun. Juozas Tumas-Vaižgantas, Pranas Vaičaitis, Liudas Vaineikis, Povilas Višinskis, Petras Vileišis, Jonas Vileišis, Eduardas Volteris, Julija Žymantienė (Žemaitė).

Sunkumai

„Varpo“ pradžiai buvo skirta 2000 rublių, 1890 m. pridėta dar 1000 rublių M. Jankaus spaustuvei praplėsti. 1899 m. perkėlus spausdinimą į Ragainę, tolokai nuo Tilžės, laikraščio nebegaudavo knygnešiai, nes nei E. Vejeris, nei J. Šionkė sakėsi nežiną, ar toks laikraštis iš viso dar pasirodo, o O. fon Mauderodė jį vadino bedievišku.

„Varpas“ tuo metu buvo pasiekiamas tik P. Mikolainio, kun. A. Grinevičiaus, kun. S. Leonavičiaus ir P. Matulaičio knygnešių tinklams, kurie jį surasdavo ir Ragainėje.

Laikraščio reputacijai pakenkė ir M. Jankaus leista ir redaguota „Tetutė“, kurios jis prikamšydavo knygnešiams ir per šiuos kunigams, kurie dėl to net atsisakė pas M. Jankų spausdinti savo knygas. M. Jankui nepasisekus, sutirpo pas jį ir visi „Varpo“ pinigai, o 1892 m. varpininkams dar teko atskirai primokėti M. Jankui 1600 rublių už visokias teises. V. Kudirka drauge su kitais atvykusiais varpininkais iš M. Jankaus šiaip taip išprašė už 1600 rublių atiduoti „Varpą“ ir senuosius jo numerius bei išgavo teisę laikraštį perkelti pas Mauderodę. Tomis 1892 m. pavasario dienomis V. Kudirkai ir kitiems pavyko iš Viliaus Bruožio išprašyti garantiją Mauderodės spaustuvei, kad tikrai bus sumokėta už popierių ir spausdinimą.

Bet tos Tilžės kelionių dienos buvo lemtingos V. Kudirkai – jis nuvargęs susmuko lipdamas laiptais, iš plaučių pirmą kartą prasivežė kraujas, ir jis labai stipriai nukraujavo.

Tilžėje buvo įsigyvenęs dviejų tiražų paprotys: spaustuvininkai, išspausdinę tam tikrą kiekį savo reikalams, per savo talkininkus išparduodavo pirmą, o tik savus išbaigę, paleisdavo užsakytuosius. Nuostolius apmokėjo Vilius Bruožis, Stasys Matulaitis, Kazys Grinius, Liudas Vaineikis ir kiti.

Reikšmė

„Varpas“, būdamas XIX a. paskutiniojo ketvirčio, tos paties epochos, kaip ir „Aušra“, laikraštis, turėjo su ja ir bendrų bruožų. Pirmas jų – tai negalėjimas Didžiojoje Lietuvoje spausdinti lotynų raidėmis lietuviškus raštus. Bendra buvo ir stengimasis išvengti ryškesnės ekonomiškai socialinės diferenciacijos.

Tačiau buvo ir ryškių skirtumų. „Aušros“ pradėtieji kelti principai – tautos savarankiškumo, demokratizmo, piliečių laisvių – dar nebuvo joje įgavę aiškių, visiems suprantamų formų. „Varpas“ tuos principus išplėtė, išryškino ir, svarbiausia, atrėmė į konkrečius, gyvenimiškus pagrindus, susiedamas tautinės kultūros klausimus su ekonominiais reikalais, kaip žemės reforma, kreditas, amatų ir ūkio mokyklos, sveikatos reikalai, susisiekimo kelių gerinimas ir t. t.

„Aušra“ gana atsargiai pasisakydavo dėl santykių su Rusijos valdžia, o „Varpas“ stojo į opoziciją rusų politikai Lietuvoje, drąsiai kėlė valdžios daromas lietuviams skriaudas, smerkė priespaudos ir rusinimo politiką. Mykolas Romeris savo knygoje „Litwa“ (1908 m.), lygindamas Aušros ir Varpo laikotarpius sako, jog „Aušra“ tai jaunatviškas entuziazmas, o „Varpas“ – tai subrendusio ir savimi pasitikinčio vyro žodis ir veiksmas.

„Varpe“ pirmuosius literatūrinius žingsnius žengė visa eilė būsimųjų rašytojų: A. Kriščiukaitis-Aišbė, G. Petkevičaitė-Bitė, L. Didžiulienė, J. Mačys-Kėkštas, P. Vaičaitis, J. Biliūnas, G. Landsbergis-Žemkalnis ir kt. Ypatingas literatūrinių talentų globėjas ir skatintojas buvo Povilas Višinskis, kurio pastangomis įsitraukė į lietuvių literatūrą trys moterys rašytojos: Sofija Pšibiliauskienė-Lazdynų Pelėda, Marija Pečkauskaitė-Šatrijos Ragana ir Julija Žymantienė-Žemaitė.

Tačiau didžiausias „Varpo“ nuopelnas – kad jis susiejo lietuvių tautinį atgimimą su bendruoju Vakarų Europos progresyviu liberalizmo sąjūdžiu, įkvėpė lietuvių tautiniam sąjūdžiui kovingumo dvasią ir padėjo susiformuoti vienai pagrindinių lietuvių politinių srovių varpininkams, iš kurios gimė Lietuvos demokratų partija ir kitos kairiosios, centristinės ir dešiniosios politinės organizacijos.

„Varpas“ neatsiejamas nuo Vinco Kudirkos gyvenimo ir kūrybos. Per paskutinius savo gyvenimo metus V. Kudirka davė Lietuvai labai daug. Jis pats prirašė daugybę laikraščio puslapių. Kiekviename numeryje jis paliesdavo pačius opiausius gyvenamojo momento klausimus ir juos spręsdavo be jokių kompromisų. Tai jis darė daugiausia „Tėvynės varpų“ skyriuje, kurį jis įvedė ir pats prirašydavo. 1898 m. „Varpo“ Nr. 6 išspausdinta „Tautiška giesmė“ tapo lietuvių tautos himnu. Be to, jis išvertė į lietuvių kalbą didelius literatūros veikalus, visomis jėgomis žadino lietuvių tautinę sąmonę, grįsdamas realius pagrindus Lietuvos prisikėlimui.

Vėliau buvo išleisti atskiri „Varpo“ numeriai – 1913 m. – du, 1914 m. – vienas, 1917 m. – vienas, 1920 m. – devyni, 1921 m. – trys, 1924 m. jubiliejinis, skirtas Vincui Kudirkai ir 1926 m. – jubiliejinis, skirtas Kaziui Griniui.

1989 m. leidykla „Vaga“ išleido fofografuotinį 1889 m. „Varpo“ 1–12 numerių leidinį. ISBN 5-415-00458-0