Povilas Višinskis

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigacija, paiešką
Bullet purple.png
Bullet purple.png
Povilas Višinskis
Povilas Višinskis 2.jpg
Gimė: 1875 m. birželio 28 d.
Ušnėnuose, Kelmės raj.
Mirė: 1906 m. balandžio 23 d. (30 metų)
Berlyne
Tėvas: Adomas Višinskis
Motina: Magdalena Žymantaitė
Sutuoktinis(-ė): Juzefa Mikuckaitė
Veikla: lietuvių rašytojas, spaudos darbuotojas, režisierius, lietuvybės propaguotojas, politinis veikėjas
Partija: Lietuvos socialdemokratų partija
Alma mater: 1898 m. Petrapilio universitetas
Commons-logo.svg Vikiteka: Povilas VišinskisVikiteka

Povilas Višinskis (literatūriniai slapyvardžiai: A. – s, Blinda, P – V, P. A., Apaštalas, P. Šiaulietis, 1875 m. birželio 28 d. Ušnėnuose, Kelmės raj.1906 m. balandžio 23 d. Berlyne) – lietuvių rašytojas, spaudos darbuotojas, režisierius, lietuvybės propaguotojas, politinis veikėjas.

Biografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Povilo Višinskio gimtasis namas-muziejus Ušnėnuose
Paminklas Povilui Višinskiui Šiauliuose

Povilas Višinskis gimė Ušnėnų kaimo valstiečių Adomo Višinskio (18371906) ir Magdalenos Žymantaitės (pirmojoje santuokoje Montrimienės) (18361906) šeimoje. Abu Povilo tėvai mirė tą pačią 1906 m. gruodžio 8 dieną, tik skirtinguose – Ušnėnų ir Minupių – kaimuose. Visi Povilo seneliai buvo laisvieji valstiečiai. Seneliai iš tėvo pusės Jonas Višinskis (apie 17991854) ir Ona Pylipavičiūtė (apie 18121882) gyveno Daugėnų kaime, o seneliai iš motinos pusės Pranciškus Žymantas (apie 17991877) ir Magdalena Rimgailaitė (apie 18081878) – Užvarmio kaime.[1]

1886 m. įstojo į Šiaulių gimnaziją, tačiau, 1891 m., baigęs 5 klases ir atsisakęs tęsti mokslus kunigų seminarijoje, neteko tėvų paramos. Kaip gabus mokinys nuo mokesčio už mokslą buvo atleistas, pragyvenimui užsidirbdavo privačiomis pamokomis, gyveno vargingai ir tai atsiliepė sveikatai. 1894 m. baigė Šiaulių gimnaziją ir įstojo į Petrapilio universiteto Gamtos fakultetą.

Studijuodamas dalyvavo lietuvių studentų draugijos, tuo metu turėjusios apie 40 narių, veikloje, rašė „Ūkininkui“ ir „Varpui“. 18941898 m. – Petrapilio LSDP grupės narys. 1896 m. laimėjęs konkursą, parašė žemaičių antropologinę charakteristiką, kurios dalis buvo išspausdinta 1935 m. „Mūsų Tautosakos“ istorijos knygoje, visa – 1964 m. „Raštuose“.

1896 ir 1898 m., susirgęs džiova, gyveno Jaltoje. 1897 m. Užvenčio apylinkėse rinko tautosaką ir kaimo žmones mokė rašto. 1898 m. Šiauliuose sušaukė Lietuvių studentų konferenciją „Varpo“ ir „Ūkininko“ reikalams aptarti.

1898 m. baigė mokslus Petrapilio universitete, bet egzamino nelaikė, nes nebūtų galėjęs dirbti Lietuvoje. Vertėsi privačiomis pamokomis. 1899 m. režisavo spektaklį „Amerika pirtyjePalangoje. 1900 m. žandarai padarė kratą jo bute, rado kito, iš pradžių leisto, vėliau atšaukto spektaklio plakatų ir iškėlė bylą, bet tik 1903 m. šios bylos pagrindu Rusijos senatas pripažino, kad 1867 m. slapti aplinkraščiai, draudžiantys lietuvišką spaudą lotyniškais rašmenimis, neturi įstatymo galios.

1900 m., po Vinco Kudirkos mirties, perėmė „Varpo“ ir „Ūkininko“ redagavimą. Redakcinė komisija rinkdavosi Vlado Putvinskio dvare Šilo Pavėžupyje. 1900 m. rinko etnografinius daiktus Paryžiaus parodai. 1902 m. pirmininkavo varpininkų suvažiavimui Zubovų dvare Aleksandrijoje. Vienas iš Lietuvos demokratų partijos kūrėjų, LDP programos pagrindu tapo 1901 m. „Varpe“ išspausdinta P. Višinskio „Credo“.

1904 m. lapkričio mėn. persikėlė į Vilnių ir Petro Vileišio įsteigtose „Vilniaus žiniose“ redagavo literatūros skyrių. Kartu su J. Bortkevičium, Andrium Domaševičium, Vladu Sirutavičiu, Vladu Putvinskiu ir J. Daumantu įsteigė „Šviesos“ bendrovę lietuviškoms knygoms leisti. 1905 m. Maskvoje vykusiame kadetų suvažiavime atstovavo Vilniaus guberniją. Kauno gubernijai atstovavo Vaclovas Bielskis, Suvalkų – Kazys Grinius. 1905 m. Vilniuje, vietoje Tilžėje leisto „Ūkininko“, įsteigė „Lietuvos ūkininką“, pats redagavo pirmuosius du numerius.

1905 m. vasarį vedė Juzefą Mikuckaitę. Didžiajame Vilniaus seime dėl ligos nedalyvavo. 1906 m. draugai surinko lėšų, kad galėtų pasigydyti Morano kurorte Šveicarijoje, tačiau pakeliui lietuviškos spaudos reikalais sustojo Tilžėje ir Berlyne. Peršalo, susirgo greitąja džiova ir po 6 savaičių mirė Berlyne.

Povilo Višinskio dėka į lietuvių literatūrą atėjo Žemaitė, literatūrinės kūrybos mokė Šatrijos Raganą ir Lazdynų Pelėdą.

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Povilas Višinskis. Antropologinė žemaičių charakteristika. Vilnius : Seimo leidykla „Valstybės žinios“, 2004. P. 171-175.