Vilniaus universiteto Filologijos fakultetas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
(Nukreipta iš puslapio VU Filologijos fakultetas)
Jump to navigation Jump to search
Vilniaus universiteto Filologijos fakultetas
Vu flf logotipas 2018.png
Įkurtas1944 m.
Dekanasl.e.p. prof. dr. Meilutė Ramonienė
Darbuotojų345 (2018 m.)[1]
Studentų1661 (2018 m.)[1]
Bakalaurai1429 (2018 m.) [1]
Magistrantai190 (2018 m.)[1]
Doktorantai42 (2018 m.)[1]
VietaVilnius, Lietuva
Svetainėwww.flf.vu.lt

Vilniaus universiteto Filologijos fakultetas – vienas iš Vilniaus universiteto fakultetų, kuriame ruošiami visų pakopų filologijos specialistai. Fakultete taip pat atliekami filologijos mokslo krypties tyrimai.

Fakulteto misija – turtinti pasaulio mokslą lietuvių ir kitų kalbų, literatūrų ir kultūrų tyrimais; rengti plačios erudicijos filologus, derinančius geriausių humanitarinių tradicijų plėtrą su atvirumu naujovėms bei gebėjimu pažinti, keisti ir prasmingai kurti save, savo gyvenimą ir aplinkinį pasaulį.

Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Filologinių dalykų dėstymo pradžia Vilniaus universitete galima laikyti XVI–XVII amžių, kai iškilo poreikis mokytis klasikinių kalbų – pirmiausia lotynų, taip pat graikų ir hebrajų. Šitaip buvo sudarytos sąlygos gerai išmokti lotynų kalbą, ja kalbėti, rašyti ir kurti įvairių žanrų literatūrinius rašinius: kalbas, dramas, odes ir kt.

Vilniaus universiteto kūrimosi laikotarpis sutapo su lietuvių raštijos pradine stadija. XVII a. Universitetas jau turėjo gerai mokančių lietuvių kalbą žmonių. Konstantinas Sirvydas (1579–1631) – pirmas Universitete išugdytas lietuvių kalbininkas ir rašytojas. Jo „Trijų kalbų žodynas“ – pirmas spausdintas lietuvių kalbos žodynas, padėjęs pamatus ne tik lietuvių leksikologijai, bet ir lietuvių kalbotyrai apskritai.

1803 m. patvirtintas Imperatoriškojo Vilniaus universiteto ir jo apygardos mokyklų statutas numatė 4 skyrius-fakultetus: Fizikos ir matematikos, Medicinos, Moralinių ir politinių mokslų, Meno ir literatūros. Pastarasis turėjo penkis profesorius, kurie skaitė retorikos ir poezijos, graikų, lotynų, rusų kalbos ir literatūros kursus. Fakulteto dekanas ir bibliotekos prefektas buvo Gotfrydas Ernestas Grodekas, dėstęs graikų ir lotynų kalbas. Šiame fakultete dėstė Euzebijus Slovackis, mokėsi Simonas Daukantas, Simonas Stanevičius.

Didysis kiemas

1919 m. atkurtame Universitete atidarytas Humanitarinių mokslų fakultetas. Be kitų katedrų, jame įkurta ir Indoeuropiečių kalbotyros katedra, kuriai vadovavo prof. Janas Otrembskis (Otrębski). Jis pradėjo skaityti pirmąsias savo lituanistikos paskaitas (lietuvių kalbos gramatiką, M. Daukšos „Postilės“ interpretaciją, lietuvių dialektologiją, lietuviškų tekstų analizę, baltų kalbų žodžių darybą). Vėliau bendrosios kalbotyros kursus ėmė skaityti J. Safarevičius (Safarewicz), VU garbės daktaras (1979).

Uždarius Vilniaus universitetą, 1922 m. Humanitarinis fakultetas atidarytas Kauno valstybiniame universitete. Jame buvo 18 katedrų, 9 iš jų – filologinės: Lyginamųjų kalbų mokslo, Lietuvių ir gimininių tautų kalbų mokslo, Lietuvių ir gimininių tautų literatūros, Semitų kalbų mokslo ir literatūros, Germanų kalbų mokslo ir literatūros, Romanų kalbų mokslo ir literatūros, Slavų, Graikų bei Lotynų kalbų mokslo ir literatūros. Fakultete dėstė Jonas Jablonskis, Mykolas Biržiška, Juozas Tumas-Vaižgantas, Vincas Krėvė-Mickevičius, Balys Sruoga. Už Universiteto ribų garsėjo B. Sruogos teatro seminaras. Į Vilnių Humanitarinis fakultetas grįžo 1939 m., jo dekanu tapo Vincas Mykolaitis-Putinas. Fakultete tuomet studijavo apie 500 studentų.

Po karo, 1944 m., įkuriamas Istorijos-filologijos fakultetas. Jo dekanu tapo prof. Jonas Vabalas-Gudaitis, Lietuvių kalbos katedroje dirbo prof. Juozas Balčikonis. 1949 m. Iš Kauno į Vilnių sugrįžo paskutiniai filologų kursai, su jais studijas baigė ir lituanistas Jonas Balkevičius. Į Vilnių persikelė ir Kaune dėstę dėstytojai: K. Ulvydas, Meilė Lukšienė, M. Račkauskas.

1953 m. fakultete pradėjo veikti neakivaizdinis skyrius, priimti studentai studijuoti lietuvių kalbą ir literatūrą bei rusų kalbą ir literatūrą. Tuo pat metu atidarytas ir vakarinis skyrius, kuriame buvo galima studijuoti anglų kalbą ir literatūrą bei, vokiečių kalbas ir literatūrą.

Pradedant nuo šeštojo ir septintojo dešimtmečio ypač suaktyvėjo mokslinė veikla. 1965 m. išleistas pirmojo „Baltisticos“ tomo sąsiuvinis (red. J. Kazlauskas). Tai buvo pirmas ir vienintelis pasaulyje specialus baltistikos leidinys. Tais metais pradėjo veikti Eksperimentinė fonetikos laboratorija ir užsienio kalbų audiovizualinio mokymo kompleksas. 1968 m. Istorijos-filologijos fakultetas reorganizuojamas į du atskirus fakultetus. Filologijos fakulteto dekanu išrinktas prof. J. Kazlauskas.

Po nepriklausomybės atkūrimo Filologijos fakultete įkurtos naujos katedros: Baltistikos, Lituanistinių studijų, Lenkų filologijos (dabar – Polonistikos centras), Skandinavistikos (dabar – Skandinavistikos centras), Vertimo studijų. Išsiplėtus Filologijos fakulteto veiklai, 1999 m. nuo fakulteto atsiskyrė Užsienio kalbų institutas.

Katedros ir centrai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Šiuo metu Filologijos fakultete yra šie centrai ir katedros:

Anglų filologijos katedra. Šioje katedroje vykdomos trijų pakopų studijų programos: bakalauro, magistro ir doktorantūros. Ketverių metų bakalauro programa – viena populiariausių Filologijos fakulteto programų. Magistro pakopoje vykdomos dvi studijų programos: anglistikos ir anglų kalbotyros. Anglų filologijos katedros doktorantai rengia disertacijas kalbotyros, literatūros ir kultūros tematika, darbai grindžiami kontrastyviniais tyrimais, tekstynais, kitais šiuolaikiškais metodais.

Baltistikos katedra. Ši katedra susiformavo apie septintojo dešimtmečio vidurį, kuomet ypač sustiprėjusi Vilniaus universiteto Lietuvių kalbos katedra tapo vienu reikšmingiausių ne tik lietuvių kalbininkų rengimo, bet ir lietuvių bei baltų kalbotyros centrų Lietuvoje. Per savo gyvavimo laikotarpį Baltų filologijos katedra suformavo ir išlaikė į baltų kalbų istoriją orientuotą mokslo tiriamojo darbo kryptį, išsiugdė autoritetą ir pripažinimą, plėtė savo tarptautinius ryšius.

Klasikinės filologijos katedra. Ši katedra yra seniausia Vilniaus universiteto katedra. Prieš įsteigiant Universitetą, Jėzuitų Kolegijoje, įkurtoje 1570 m, buvo dėstomi klasikinės filologijos dalykai: senovės graikų ir lotynų kalbos, skaitomi ir analizuojami klasikiniai graikų ir romėnų autoriai. Kolegijos mokymo sistema – Gramatikos, Poetikos, Retorikos klasės, mokymo metodai ir paskaitų programa – išliko nepakitusi per visą ankstyvąjį Vilniaus universiteto periodą iki 1773 m.

Lietuvių kalbos katedra. Ši katedra Universitete buvo įkurta tik 1939 m., kai Vilnius ir Vilniaus kraštas buvo grąžinti Lietuvai ir kai iš Kauno į Vilnių buvo perkeltas Istorijos-Filologijos fakultetas. Lietuvių kalbos kursus tada čia skaitė profesoriai P. Skardžius, A. Salys, J. Otrembskis ir kiti.

Knygynas Fakulteto kieme

Lietuvių literatūros katedra. Šios katedros veiklos pradžia galima laikyti 1803 m. (Imeratoriškojo Vilniaus universiteto Literatūros ir laisvųjų menų katedra), tačiau dabartinės katedros aktyvios veiklos pradžia galime laikyti 1944 m., kai Vilniuje pradėjo veikti Istorijos-Filologijos fakultetas. Lietuvių literatūros katedra visuomet buvo glaudžiai susijusi su šalies kultūriniu gyvenimu, ypač 1940–1988 m.: nuo pat pokario iki Atgimimo ši katedra prisidėjo prie tautos dvasios stiprinimo, buvo kritikuojama dėl ideologinio nepaklusnumo. Tuo metu čia dėstė Donatas ir Leonardas Saukos, Juozas Girdzijauskas, Vytautas Kubilius, Algirdas Zalatorius, Vanda Zaborskaitė ir kt.

Lituanistinių studijų katedra. Ši katedra įkurta tuomet, kai, Lietuvai atgavus nepriklausomybę, stengtasi rasti būdų ir priemonių integruoti Lietuvoje gyvenančius kitakalbius į naujai besikuriančią visuomenę. Atsivėrus sienoms ir užsimezgus ryšiams su užsieniu, lietuvių kalba tapo tiltu tiems, kurie norėjo iš arti susipažinti su mūsų šalimi.

Prancūzų filologijos katedra. Įkurta 1995 m., šiuo metu siūlo 4 metų pirmosios pakopos bakalauro studijas ne tik pažengusiems, bet ir pradedantiesiems. Baigusieji prancūzų filologijos studijas savo žinias bei įgūdžius gali pritaikyti daugelio valstybinių bei privačių institucijų veikloje, turi galimybę studijas tęsti Vertimo studijų katedroje, literatūros, kalbotyros ar kitokioje magistrantūroje. Prancūzų filologijos katedra rengia įvairius renginius ir prisideda prie prancūzų kultūros pažinimo Lietuvoje.

Rusų filologijos katedra. Rusų kalba senajame Vilniaus universitete dėstoma nuo 1797 m. Rusų kalbos ir literatūros katedra buvo įkurta 1803 m. Jos veikla visada buvo glaudžiai susijusi su Lietuvos kultūros raida bei Peterburgo ir Maskvos universitetais. Rusų filologijos katedros pagrindinės mokslinės veiklos kryptys – tai tradicinių ilgamečių rusų ir slavų filologijos tyrimų tąsa bei modernių kalbotyros ir literatūrologijos idėjų sklaida.

Vertimo studijų katedra. Tai viena iš jauniausių katedrų, įkurta 1997 m. Iki to meto profesionalūs vertėjai Lietuvoje nebuvo rengiami – jais dirbo specialaus profesinio pasirengimo neturintys užsienio kalbas mokantys asmenys. Įkūrus Vertimo studijų katedrą, vertimas buvo įteisintas kaip savarankiška magistrantūros ir profesinių studijų kryptis.

Vokiečių filologijos katedra. Tai viena iš jaunųjų Filologijos fakulteto katedrų. Ši katedra organizuoja itin daug užsienio dėstytojų paskaitų, aktyviai dalyvauja tarptautiniuose mokslo ir jaunimo projektuose, skatina Lietuvos ir kitų šalių aktyvų mokslinį bendradarbiavimą.

A.J. Greimo semiotikos ir literatūros teorijos centras. Šis centras, įkurtas 1992 m., sau kelia tokius tikslus: plėtoti Lietuvoje Greimo semiotinės mokyklos idėjas ir šiuolaikines reikšmės teorijas, semiotikos principus taikyti įvairiose humanitarinėse ir socialinėse disciplinose, skatinti tarpdisciplininius (semiotikos ir hermeneutikos) tyrinėjimus, plėtoti lietuvišką semiotikos terminiją, rengti kompetentingus dabarties kultūrinių, socialinių, politinių diskursų tyrinėtojus, supažindinti lietuvių humanitarus su naujausiais semiotikos tyrinėjimais įvairiose Europos šalyse.

Polonistikos centras. 1993 m., pagal tarpvalstybinius susitarimus, Vilniaus universitete įsteigta Lenkų filologijos katedra (nuo 2007 m. – Polonistikos centras) gana greitai tapo pripažinta institucija, stiprinanti kaimyninių šalių kultūrinius, mokslinius, visuomeninius ryšius. Vilniaus universiteto Polonistikos centras šiuo metu yra vienintelė švietimo ir mokslo įstaiga, siūlantis polonistiką studijuoti visiems norintiesiems, nepriklausomai nuo kalbos mokėjimo lygio ir tautybės. Čia mokosi tiek asmenys, baigę mokyklas lenkų dėstomąja kalba, tiek lietuvių ir rusų mokyklų absolventai, kuriems lenkų kalba nėra gimtoji.

Skandinavistikos centras. Skandinavų filologijos programa Vilniaus universitete vykdoma nuo 1990 metų, o Skandinavistikos katedra įkurta 1991 metais. 2006 m. katedra reorganizuota į Skandinavistikos centrą. VU Skandinavistikos centre dėstoma danų, norvegų ir švedų filologija bakalauro ir magistro pakopose, nuo 2000 metų organizuojamos ir doktorantūros studijos. Kitų specialybių studentams siūlomi praktiniai švedų, norvegų, danų, islandų bei suomių kalbų kursai.

Skaitmeninės filologijos centras. Čia rengiami skaitmeniniai lotynų-lietuvių kalbų, senosios graikų-lietuvių kalbų morfologinis ir naujosios graikų-lietuvių kalbų morfologinis žodynai.

Turkų kalbos centras. Turkų kalba Vilniaus universiteto Filologijos fakultete buvo pradėta dėstyti 1993 m. kaip laisvai pasirenkamasis dalykas. Padedant Turkijos ambasadai Lietuvoje, 1997 m. universitete atidarytas turkų kalbos kabinetas, kuriame esanti audiovizualinė aparatūra bei iš Ankaros atsiųsta gausi mokomosios literatūros kolekcija padeda studentams mokytis šią kalbą.

Žymūs studentai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Mokslas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Moksliniai tyrimai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Fakultete vykdomi šių krypčių moksliniai tyrimai: Lituanistika: filologinis ir tarpdalykinis aspektai ir Įvairiakalbiai diskursai: lingvistika, literatūra, kultūra. Šios kryptys apima įvairias temas: Lietuvių kalba ir kitos baltų kalbos: fonologinės sistemos, gramatinės sandaros, leksikos sinchroniniai, diachroniniai ir tipologiniai tyrimai; Pasaulio kalbos: germanų/romanų/slavų ir lietuvių kalbų struktūros problemos, lenkų kalbos istorijos, sociolingvistikos ir etnolingvistikos problemos Lietuvoje; Taikomoji kalbotyra: lietuvių ir kitų (baltų/germanų/romanų/slavų) kalbų ypatumų tyrimai, jų integravimas į mokymo procesą bei leksikografinę praktiką; Lietuvių literatūra ir kultūra: istorija ir dabartis; Pasaulio literatūros: baltų/germanų/romanų/ literatūros ir kultūros tekstai, baltų ir slavų literatūriniai ryšiai, lenkų literatūros funkcionavimas Lietuvoje; Antika ir jos tradicijos: lotyniškoji Lietuvos literatūra ir antikinės literatūros tradicijos.

Renginiai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Siekiant užtikrinti mokslinių tyrimų rezultatų sklaidą, fakultete imamasi įvairių priemonių. Kasmet organizuojamos kelios mokslinės konferencijos, kuriose dalyvauja ir skaito pranešimus šalies bei užsienio mokslininkai. Nuolat rengiamos šios tarptautinės konferencijos: J. Kazlausko diena, K. Būgos konferencija, baltistų kongresas, J. Jablonskio konferencija, Šiuolaikinė rusų literatūra: rašymo ir skaitymo strategijos; taip pat ir tarptautiniai mokslo renginiai, skirti fakulteto katedrų veiklos metinėms paminėti (Vertimo studijų, Anglų filologijos, Vokiečių filologijos katedrų, Polonistikos centro).

Mokslo veikla skatinama ne tik tarp dėstytojų. Kasmet rengiamos tradicinės fakulteto doktorantų ir studentų konferencijos (anglistų, germanistų, lituanistų, polonistų), kuriose baigiamųjų kursų studentai pristato savo mokslinius darbus.

Leidiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Leidžiami mokslo žurnalai „Baltistica“, „Literatūra“, „Kalbotyra“, prisidedama prie žurnalo „Archivum Lithuanicum“ leidimo.

Studijos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Filologijos fakultete yra 3 pakopų studijos: pirmosios (bakalauro), antrosios (magistrantūros) ir trečiosios (doktorantūros).

Studentai, norintys įgyti bakalauro kvalifikacinį laipsnį, gali studijuoti lietuvių, anglų, lenkų, klasikinę, prancūzų, rusų, skandinavų, vokiečių filologiją, rinktis vieną iš 9 lietuvių ir užsienio kalbos (lietuvių ir ispanų, lietuvių ir vokiečių, lietuvių ir turkų kalba ir t. t.) programų. Akivaizdinės studijos trunka 4, neakivaizdinės – 5 metus.

Baigusieji pirmosios pakopos studijas ir įgijusieji bakalauro arba jam prilygstantį išsimokslinimą gali tęsti studijas magistrantūroje. Filologijos fakultete siūloma net 12 magistrantūros programų (semiotika, anglistika, dalykinė teisės kalba, vertimo studijos ir t. t.). Studijų trukmė – 2 metai.

Doktorantūra apima studijas, kryptingus mokslinius tyrimus ir disertacijos rengimą. Doktorantūros studijų trukmė yra 4 metai. Vilniaus universiteto Filologijos fakultete galima studijuoti doktorantūrą nuolatine arba ištęstine studijų forma. Apgynusiems daktaro disertaciją išduodamas daktaro laipsnio diplomas.

Filologijos fakultete studentams sudaromos sąlygos atlikti profesinę praktiką, studijuoti užsienyje ar vykti į užsienį pagal „Erasmus“ programą, taip pat rinktis neformaliasias studijas.

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. 1,0 1,1 1,2 1,3 1,4 [1] VU Filologijos fakulteto statistika

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]