Paulius Subačius

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
Bullet purple.png
Bullet purple.png
Paulius Subačius
LKMA-Akademikai-Subacius.jpg
Tomo Vyšniausko nuotrauka
Gimė: 1968 m. gegužės 4 d. (51 metai)
Lietuva Lietuva, Vilnius
Tautybė: lietuvis
Tėvai: Veronika Maknytė-Subačienė, Joakimas Subačius
Sutuoktinis(-ė): Jolanta Subačienė
Vaikai:

Severija Subačiūtė, Silvestras Subačius

Veikla: tekstologas, literatūrologas, istorikas
Išsilavinimas: nuo 1996 m. humanitarinių mokslų daktaras, nuo 2011 m. profesorius
Alma mater: Vilniaus universitetas
Commons-logo.svg Vikiteka: Paulius SubačiusVikiteka

Paulius Vaidotas Subačius (g. 1968 m. gegužės 4 d., Vilniuje) – tekstologas, literatūrologas, istorikas, humanitarinių mokslų daktaras, Vilniaus universiteto profesorius, Lietuvių katalikų mokslo akademijos Centro valdybos vicepirmininkas.

Biografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Gimė LGGRTC oficialiai pripažintų rezistencijos dalyvių šeimoje, tėvas - buvęs politinis kalinys. Mokėsi humanitarinio profilio 22-ojoje (dabar Inžinerijos licėjus) vidurinėje mokykloje. 1986–1991 m. Vilniaus universitete studijavo lietuvių kalbą ir literatūrą. 1989-1990 m. Sąjūdžio VU studentų įgaliotinių tarybos pirmininkas. 1996 m. Vilniaus universitete apgynė humanitarinių mokslų daktaro disertaciją „Tautinio išsivadavimo kultūros samprata“. Nuo 1992 m. dėsto Vilniaus universiteto Filologijos fakultete. Nuo 2002 m. – docentas, nuo 2011 m. – profesorius. Šiuo metu – Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto A. J. Greimo semiotikos ir literatūros teorijos centro profesorius. Nuo 2006 m. Lietuvių katalikų mokslo akademijos akademikas, 2006–2015 m. Centro valdybos pirmininkas.[1]

Svarbesnė veikla[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • 2004–2014 m. The European Society for Textual Scholarship Tarybos narys.
  • 2005–2013 m. Lietuvos vyskupų konferencijos deleguotas Lietuvos radijo ir televizijos komisijos narys, 2011–2013 m. jos pirmininkas.
  • 2006–2009 m. Lietuvos aukštojo mokslo vadovėlių atrankos komisijos narys.
  • 2008–2012 m. Švietimo ir mokslo ministro visuomeninis konsultantas.
  • 2010–2012 m. Mokslo ir studijų stebėsenos ir analizės centro Koordinavimo tarybos narys.
  • 2010–2012 m. Švietimo informacinių technologijų centro Koordinavimo tarybos pirmininkas.
  • Nuo 2011 m. UNESCO programos „Pasaulio atmintis“ nacionalinio registro ekspertas.
  • Nuo 2012 m. Commission Internationale d’Histoire et d’etudes du Christianisme narys.
  • Nuo 2014 m. Vilniaus universiteto Tarybos narys.

Moksliniai projektai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • 2006–2013 m. Tarptautinio tyrimų projekto „Religioese Erinnerungsorte in Ostmitteleuropa“ (koordinuoja Fachkommission Religions- und Kirchengeschichte im Herder-Forschungsrat (Verbindung), Historischen Kommission (Silezija), Pasau ir Štutgarto universitetai) vykdytojas.
  • 1997–2000 m. Tarptautinio tyrimų projekto „Aufbruch: krikščionių bažnyčių Rytų Europoje padėtis iki komunistinio režimo ir po jo“ (koordinavo asosiacacija Pastorales Forum, Austrija) vykdytojas.
  • 2009–2011 m. Nacionalinės lituanistikos plėtros 2009–2015 metų programos mokslo projekto „Bažnyčios akistata su modernybe: neprakalbinti XIX a. Lietuvos istorijos šaltiniai“ vadovas.
  • 2010–2015 m. SPIN (Study Platform on Interlocking Nationalism) Core projekto „The Encyclopedia of Romantic Nationalism in Europe“ kviestinis ekspertas ir tekstų autorius.
  • 2013–2015 m. Nacionalinės lituanistikos plėtros 2009–2015 metų programos mokslo projekto „Krikščionys Lietuvoje prieš ir po Atgimimo“ vadovas.
  • 2017–2019 m. Nacionalinės mokslo programos "Modernybė Lietuvoje" projekto „„Pavasario balsų“ mikroistorija: lietuviškų tekstų modernėjimo genetinė rekonstrukcija“ vadovas.

Veikla žiniasklaidos priemonėse[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Nuo 1991 m. nuolatinis mėnraščio „Naujasis Židinys-Aidai“ bendradarbis ir redakcinės kolegijos narys. 1993–1997 m. Laisvės radijo, 1993–2004 m. Laisvosios Europos radijo, 1994–2006 m. katalikų radijo „Mažosios studijos“ religijos ir kultūros apžvalgininkas. Nuo 2006 m. „LKMA metraščio“, 2006 m. „Variants“ (Amsterdam: Rodopi), nuo 2007 m. „Bažnyčios istorijos studijų“ redakcinių kolegijos narys.

Kontroversijos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Oponentų (Laisvūno Šopausko, Vytauto Sinicos, Vytauto Radžvilo, Vytauto Daujočio ir kt.) vadinamas „neoliberalios“ arba „simuliakrinės“ krikščionybės apologetu. Teigiama, esą buvo aktyvus komjaunuolis [2], atkreipiamas dėmesys, kad buvo vienas pagrindinių 2009 m. Mokslo ir studijų įstatymo, įvedusio studijų „krepšelį“, rengėjų. [3][4] Jūratė Laučiūtė yra jį apkaltinusi vulgarios, necenzūrinės leksikos palaikymu.[5] Filosofijos fakulteto dėstytojai Kęstutis Dubnikas ir Albinas Plėšnys 2018 08 06 apskundė Pauliaus Subačiaus įrašus socialiniame tinkle, esą juose jis "sistemingai tyčiojasi iš Universiteto Filosofijos fakulteto studento Vytauto Vyšniausko", VU Centrinei akademinės etikos komisijai.[6] Komisija 2018 10 12 nusprendė, kad apskųstieji Pauliaus Subačiaus veiksmai "nesudaro akademinės etikos pažeidimo, numatyto Vilniaus universiteto Akademinės etikos kodekse, sudėties".

Bibliografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Iki 2018 m. parašė arba parengė 16 filologinės ir istorinės tematikos knygų; paskelbė daugiau kaip 140 mokslinių straipsnių ir šaltinių publikacijų, per 300 recenzijų, apžvalgų ir komentarų; perskaitė per 100 pranešimų mokslinėse konferencijose; parengė per 200 viešų paskaitų, radijo komentarų ir kitokių kultūros ir mokslinės lituanistikos sklaidos priemonių.[7]

Monografijos ir studijos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • Lietuvių tapatybės kalvė: Tautinio išsivadavimo kultūra: Monografija, Vilnius: Aidai, 1999.
  • Tekstologija: Teorijos ir praktikos gairės, Vilnius: Aidai, 2001.
  • Krikščionybės istorija Lietuvoje, Vilnius: Aidai, 2006 (bendrautoris). Vertimas: Dzieje chrześcijaństwa na Litwie, tł. Katarzyna Korzeniewska, Warszawa: Państwowy Instytut Wydawniczy, 2014.
  • Antanas Baranauskas: gyvenimo tekstas ir tekstų gyvenimai, Vilnius: Aidai, 2010.
  • Dvidešimt penkeri religinės laisvės metai: Monografija, 2 d., Vilnius: LKMA, Naujasis Židinys-Aidai, 2015.

Svarbiausios parengtos knygos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • Silvestras GimžauskasLietuvos Bicziuolis, parengė, įvadą, komentarus ir žodynėlį parašė Paulius Subačius, Vilnius: Aidai, 1996.
  • Laisvė lietuviškojoje idėjų istorijoje: „Vinco Kudirkos skaitymų“ medžiaga, parengė Paulius Subačius, Vilnius: Aidai, 1997.
  • Jurgis MatulaitisUžrašai, įvadą parašė Vaclovas Aliulis, tekstus, komentarus ir rodykles parengė Paulius Subačius, Vilnius: Aidai, 1998 (ser. Fontes Historiae Marianorum, 4).
  • Šiek tiek iš šalies: Esė apie Lietuvą ir Europą, sud. Paulius Subačius, Vilnius: Inter Nos, 2002.
  • Silvestras Gimžauskas, Pamokslai, parengė Paulius Subačius, Renata Taučiūtė; LKMA Humanitarinių tyrimų institutas, Lietuvos istorijos institutas, Vilnius: LKMA, 2010.
  • Kunigas: Vilniaus arkivyskupo kardinolo Audrio Juozo Bačkio tarnystės penkiasdešimtmečiui: Mokslinių straipsnių ir esė rinkinys, sud. Paulius Subačius, Vilnius: LKMA, 2011.
  • Balys VaičėnasPartizano sąsiuviniai: Lokio rinktinės vado dienoraštis, laiškai, manifestaciniai tekstai, parengė Klaudijus Driskius, Rita Mozūraitė, Paulius V. Subačius, Vilnius: Tautos paveldo tyrimai, 2013.
  • Jurgis Matulaitis, Pranciškus Petras Būčys, Laiškų dialogas, parengė Paulius Subačius, Vilnius: LKMA, 2016 (ser. Fontes Historiae Marianorum, 23).

Apdovanojimai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Antano Baranausko premijos įteikimo akimirka
  • 1998 ir 2003 m. Valstybinė mokslininko stipendija.
  • 2003 m. „Bažnyčios Kronikos“ fondo žymuo.
  • 2004 m. Aukštųjų mokyklų vadovėlių konkurso premija už knygą „Tekstologija: teorijos ir praktikos gairės“.
  • 2004 m. Juozo Prunskio premija.
  • 2007 m. ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ medalis.
  • 2008 m. Aukštųjų mokyklų vadovėlių konkurso premija už skyrių knygoje „XX a. literatūros teorijos“.
  • 2010 m. Antano Baranausko literatūrinė premija už knygą „Antanas Baranauskas: gyvenimo tekstas ir tekstų gyvenimai“.
  • 2013 m. Patriotų premija už knygos Balys Vaičėnas, „Partizano sąsiuviniai“ parengimą.

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. „Curriculum vitae“. lkma.lt. Suarchyvuotas originalas 2014-02-19. Nuoroda tikrinta 2016-05-01. 
  2. Katalikai komjaunuoliai: Paulius Subačius ir Mantas Adomėnas, tv3.lt, 2010 . liepos 19 d.
  3. Laisvūnas Šopauskas. Simuliakrinė, arba neoliberalioji, Vytauto Ališausko krikščionybė, slaptai.lt, 2017 m. kovo 14 d.
  4. V. Daujotis, A. Janulaitis, V. Radžvilas, R. P. Šližys Nepriklausomos Lietuvos aukštojo mokslo vargdenė. V. 2012, p. 47-251
  5. Jūratė Laučiūtė. Kas tau, bėdžiau, kenk?, slaptai.lt, 2018 . liepos 18 d.
  6. Prof. Pauliaus Subačiaus elgesys svarstomas etikos komisijoje, propatria.lt, spalio 10, 2018
  7. Išsami Pauliaus Subačiaus bibliografija