Bronys Savukynas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
Bronys Savukynas
Gimė 1930 m. sausio 5 d.
Čivonys, Veisiejų valsčius, Seinų apskritis
Mirė 2008 m. balandžio 20 d. (78 metai)
Vilnius
Vaikai Aistis Ignas Savukynas
Veikla filologas, kalbininkas, vertėjas, žurnalistas, redaktorius
Alma mater 1955 m. Vilniaus universitetas

Bronys Savukynas (1930 m. sausio 5 d. (arba 1929 m. gruodžio 16 d.) Čivonyse, Veisiejų valsčius, Seinų apskritis – 2008 m. balandžio 20 d. Vilniuje) – Lietuvos filologas, kalbininkas, vertėjas, žurnalistas, redaktorius.

Biografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

1949 m. sidabro medaliu baigė Leipalingio gimnaziją. 1949 m. studijavo Kauno universiteto Architektūros fakultete. 19501955 m. Taučionių septynmetės mokyklos, 1955 m. Giedraičių vidurinės mokyklos mokytojas. 1950–1955 m. Vilniaus universiteto Istorijos ir filologijos fakultete studijavo lietuvių kalbą ir literatūrą; 1955–1958 m. Lietuvių kalbos katedros aspirantas.

1958–1965 m. Lietuvos mokslų akademijos Lietuvių kalbos ir literatūros instituto jaunesnysis mokslinis bendradarbis. 19661967 m. Knygų rūmų redaktorius. 19681970 m. Paminklų konservavimo instituto vyresnysis mokslinis bendradarbis. 1970 m. pradėjo dirbti žurnalo „Kultūros barai“ redakcijoje kalbos redaktoriumi, vėliau skyriaus redaktoriumi, 19922008 m. šio žurnalo vyriausiasis redaktorius. Atgimimo laikotarpiu buvo vienas iš Liberalų partijos iniciatorių. [1]

Buvo aktyvus lietuvių ir lenkų kultūrinio bendradarbiavimo skatintojas: organizavo Lietuvos ir Lenkijos kultūros kūrėjų konferencijas Vygriuose (1997 m.) ir Druskininkuose (1998 m.), vadovavo Lietuvos delegacijoms.

Parašė darbų iš lietuvių onomastikos, etimologijos, kalbos kultūros. Išvertė grožinės prozos kūrinių iš vokiečių, lenkų, latvių kalbų.

Palaidotas Antakalnio kapinėse. [2][3]

2010 m. LR kultūros ministerija įsteigė kasmetinę Bronio Savukyno premiją, skiriamą publicistinių kūrinių autoriams, kultūros leidinių vyriausiesiems redaktoriams už lietuvių kalbos grynumo ir taisyklingumo puoselėjimą, humanistinių vertybių, analitinės minties ir intelektualinės kultūros skleidimą periodiniuose kultūros leidiniuose. [4]

Bibliografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • Vardai ir žodžiai. – Vilnius, 1971.
  • Kalba ir mintis. – Vilnius, 1980.
  • Mintis ir ženklas. – Vilnius, 1983.
  • Žmonės ir kalba. – Vilnius, 1977.
  • Žodžiai ir žmonės. – Vilnius, 1974.
  • Ženklai ir prasmės. – Vilnius, 1987.
  • Lietuvių vardų kilmės žodynas, kartu su K. Kuzaviniu. – Vilnius, 1987, 2006.
  • Lietuvos upių ir ežerų vardynas, bendradarbis, Vilnius, 1963.

Įvertinimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]