Transporto priemonės numerio ženklas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
Didžiosios Britanijos numerio ženklas:
• GB – šalies kodas
• BD – regiono kodas
• 51 – amžius
• SMR - atsitiktinės raidės

Transporto priemonės numerio ženklas (angl. vehicle registration plate, number plate, license plate) – speciali metalinė ar plastikinė lentelė su transporto priemonės registracijos numeriu, kurį sudaro skaičių, raidžių, kitų simbolių derinys. Lentelė tvirtinama ant transporto priemonės tam skirtose vietose, paprastai gerai matoma dėl šviesą atspindinčio fono.

Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Prancūzija buvo pirmoji šalis, kuri 1893 m. rugpjūčio 14 d. Paryžiaus policijos potvarkiu įvedė numerio ženklus, 1896 m. - Vokietija.[1] 1898 m. Nyderlandai pirmieji įvedė nacionalinį registracijos numerį, vadinamą „vairuotojo pažymėjimu“. Tuomet registracijos lentelės buvo numeruojamos iš eilės, pradedant nuo 1, kol tvarka nebuvo pakeista 1906 m.

„Falsifikaciją apsunkinantis“ šriftas

JAV, kur kiekviena valstija išleidžia savus numerio ženklus, Niujorko valstija juos įvedė 1903 m. (juodi skaičiai baltame fone), nors jau 1901 m. pradėjo reikalauti, kad ant automobilio galo būtų gerai matomi savininko inicialai.[2] Automobilių savininkai turėjo pasigaminti ženklus patys. Masačusetsas buvo pirmoji valstija, 1903 m. pradėjusi spausdinti numerio ženklus.

Vokietija įvedė specialų, „falsifikaciją apsunkinantį“ šriftą numeriams, kad nebūtų galima padirbti atskirų ženklų, pvz., pridedant štrichą prie „O“ paversti į „Q“, „P“ į „R“ ir atvirkščiai.

Pirmieji numeriai buvo įvairių matmenų, gaminami iš porceliano ant geležies arba keramikos, be pagrindo, dėl to buvo trapūs ir nepraktiški. Vėliau eksperimentuota su kartonu, oda, plastiku, o karo metais trūkstant medžiagų, – su variu, presuotomis sojomis.

Standartinis Pensilvanijos (JAV) numeris
Bangladešo numeris su nacionaliniais rašmenimis

Bendrieji reikalavimai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Visose šalyse reikalaujama, kad motorinės transporto priemonės (automobiliai, sunkvežimiai, motociklai) būtų pažymėti registracijos numerių ženklais. Tai, ar jie reikalingi kitoms transporto priemonėms (dviračiams, laivams, traktoriams, netradicinėms priemonėms, pvz., golfo laukų automobiliams) gali būti nustatoma atskirų šalių įstatymais. Numerio ženkle paprastai atvaizduojami valstybės ar jos regiono kodai, šalies simboliai – tai priklauso nuo ženklus išduodančiosios agentūros. Vienose šalyse numerio ženklas gali būti vienintelis ir unikalus visos valstybės teritorijoje, kitur – konkrečiame regione, pvz., JAV valstijoje.

Įregistruojant transporto priemonę dalyvauti viešajame eisme, paprastai numerio ženklų kombinacijos parenkamos nustatyta eilės tvarka, automatiškai ar pagal klientų pageidavimą išduodami užsakomieji, vardiniai numeriai. Šalyse numerio ženklai gali skirtis savo forma, spalva, pagal transporto priemonės naudojimą, priklausomumą, pvz., karinei žinybai, diplomatiniam korpusui, taksi įmonei, laikinam ar tranzitiniam naudojimui, elektriniams automobiliams ir pan. Be įprastų skaitmenų ir lotyniškos abėcėlės raidžių, kai kuriose šalyse naudojami nacionaliniai rašmenys.

Dauguma vyriausybių reikalauja, kad numerio ženklai būtų tvirtinami ant transporto priemonės vertikalioje plokštumoje, priekyje ir gale, o kai kuriose transporto priemonėse, pavyzdžiui, motoriniuose laivuose, užtenka tik vieno numerio ženklo, tvirtinamo gale. Nacionalinės duomenų bazės šį numerį sieja su kita informacija, apibūdinančia transporto priemonę, pvz., markę, modelį, spalvą, pagaminimo metus, variklio dydį, naudojamo kuro rūšį, užregistruotą kilometražą, transporto priemonės identifikavimo kodą (VIN kodą, kėbulo nr.), techninės patikros duomenis, savininko arba valdytojo duomenis.

Numerio ženklų dydžiai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Numerius pradėta standartizuoti 1957 m., kai didieji automobilių gamintojai ėmė tartis su vyriausybėmis ir tarptautinėmis standartų organizacijomis. Nors egzistuoja vietiniai variantai, pasaulyje priimti trys pagrindiniai standartai:

Lietuvoje[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Laikinas Lietuvos numeris
Pagrindinis straipsnis – Lietuvos transporto valstybiniai numeriai.

Lietuvoje transporto priemones registruoja valstybės įmonė „Regitra“, išduodanti 10–ties tipų numerio ženklus:[3]

  • Bendro naudojimo: raidės ir skaitmenys juodi, baltame fone; mėlyna juosta kairiajame krašte su simboliais „ES“ ir „LT“.
  • Taksi: baltas fonas (anksčiau geltonas) su „T“ raide ir 5 skaitmenimis.
  • Istoriniams automobiliams: baltas fonas, su „H“ raide ir 4 ar 5 skaitmenimis.
  • Elektriniams automobiliams: baltas fonas, 2 raidės („E“ ir bet kokia raidė pagal abėcėlę) ir 4 skaitmenys
  • Laikinieji (prekybiniai): baltas fonas, su raudonais „P“ raide ir 5 skaitmenimis.
  • Laikinieji (tranzitiniai); baltas fonas, raidės ir skaitmenys – raudoni.
  • Diplomatiniai (užsienio šalių atstovybių, tarptautinių organizacijų): žalias fonas, 6 skaitmenys (automobiliams).
  • Retų, išskirtinių ir paklausių derinių ženklai
  • Vardiniai
  • Lentelė vežamiems dviračiams pažymėti

Karinėms transporto priemonėms numerio ženklus išduoda Lietuvos kariuomenės MRD registrų centras: lentelėje yra raidės „LK“, trys skaitmenys ir viena raidė (balti rašmenys juodame fone).[4]

Galerija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Commons-logo.svg

Vikiteka

  1. De Autogids.nl Archyvuota kopija 2012-02-16 iš Wayback Machine projekto.
  2. Laws of New York Chap 531, § 169a, Apr 25, 1901; Chap. 625, § 169a, 1903-05-15
  3. Numerio ženklų tipai ir jų aprašymai. regitra.lt
  4. Pradedama registruoti Lietuvos kariuomenės kovinė technika. kam.lt