Dviratis

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigacija, paiešką
Dviratis

Dviratis – dviratė bemotorė transporto priemonė. Naudojama pramogai, susisiekimui, laisvalaikio praleidimui, turizmui, sportavimui, varžyboms.

Kai kuriose šalyse tai labai populiari transporto priemonė dėl savo pigumo (lyginant su motorinėmis), praktiškumo, tinkamumo perpildytoms miesto gatvėms, valdžios skatinimo. Jei nėra įkalnės ir kelio danga pakankamai kieta, šiuolaikiniu dviračiu nesunku kelias valandas važiuoti apie 17-23 km/val greičiu. Nuo kalno neretai įsibėgėjama ir daugiau. Šie greičiai pakankamai dideli, todėl šiuo metu neretai dėvimas specialus dviratininko šalmas (kai kuriose šalyse jis privalomas).

Pagrindinė dviračio sandara: du ratai, rėmas, balnelis, vairas ir perdavimo mechanizmas, raumenų jėga verčianti suktis ratus. Paprastesniuose dviračiuose šio mechanizmo perdavimo santykis fiksuotas, tačiau tokiu dviračiu nepatogu įveikti įkalnę, ar prireikus važiuoti didesniu greičiu. Daugumoje dabartinių dviračių perdavimo santykį galima keisti važiuojant. Dažniausiai santykis keičiamas naudojant keletą skirtingo skersmens žvaigždučių arba stebulės pavarą.

Išradimas ir istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

 NoFonti.svg  Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta šaltinių ar nuorodų į juos.
Jūs galite padėti Vikipedijai įrašydami tinkamas išnašas ar nuorodas į šaltinius.

Dviračio išradimas truko ilgai, daugelio žmonių pastangomis. Dviratį bandė išrasti tūkstančiai žmonių iš įvairių pasaulio šalių. Vieniems jų priklauso idėjos, kitiems – realizavimas. Pirmoji idėja buvo bandymas pakeisti arklį. Babilonijos, Egipto reljefuose, Pompėjos freskose pavaizduoti dviračių prototipai.

Neseniai Leonardo da Vinčio užrašuose rastas gana tobulo dviračio eskizas. Maždaug prieš 500 metų jis nupiešė įtaisą, labai panašų į šių laikų dviratį, su vienodo dydžio ratais, grandinine pavara ir pedalais, patogia sėdyne.

Dviračio evoliucija nuo pradžių iki dabar

Pirmą kartą apie dviratį pradėta kalbėti 1790 metais, kai prancūzų grafas fon Sivrakas išrado vadinamąjį „ratinį arkliuką“ – paprastą medinį pagalį su gerai pritvirtintais ratais. „Ratinis arkliukas“, dar vadinamas „bėgiojimo ratu“, buvo labai populiarus XIX amžiaus pradžioje. Tokiais žaisliniais arkliukais labai mėgo važinėti vaikai.

Bet kartą atsitiko taip, kad ant žaislinio vežimėlio neužsikerėblino suaugęs dėdė. Ir ne šiaip dėdė – o vyriausiasis Badeno girininkas baronas K. fon Draizas. 1817 m. liepos 12 d. Karlas Draizas ryžosi pademonstruoti savo naująjį velocipedą, tiesioginį šiuolaikinių dviračių pirmtaką. Jis paliko savo namus Manheimo centre ir nuvažiavo geriausiu Badeno keliu į Švecingeną. Nuvažiavęs 7,5 km jis apsisuko ir patraukė namo. Visa kelionė truko kiek daugiau nei valandą. Dar po mėnesio jis ryžosi dar įspūdingesniam bandymui. Siekdamas išgarsinti naująjį išradimą jis pranešė nuvažiuosiąs 51 km iš Karlsrūhės į Kėlį tik per keturias valandas. Kelionę jis pradėjo lygiai vidurdienį. Kėlio policijos viršininkas patvirtino, kad K. Draizas pasirodė jų miestelyje 16.00. Dviratis užpatentuotas 1819 m. birželio 26 d.

1853 m. išrastas dviratis su pedalais.

Apie 1867 m. dviračius pradėjo gaminti masiškai Pjeras Mišo Prancūzijoje. 18701871 m. jo įmonėje dirbo jau 300 žmonių. 1885 m. serijinę dviračių gamybą pradėjo anglų firma „Rover“. Tada atsirado įvairių modifikacijų dviračių. Iki Pirmojo pasaulinio karo juos pradėjo naudoti karo dviratininkai.

Dviračių tipai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Plento dviratis
Turistinis dviratis
Kalnų kroso dviratis


Dviračių įvairovė didelė, jie būna skirti įvairioms trasoms, skirtingiems važinėjimo stiliams.

Plento dviratis[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Plento dviračiai (angl. road bike) skirti greitam važiavimui geros dangos keliais. Pagrindiniai jų bruožai mažas svoris, geros aerodinaminės savybės, siauros padangos bei riestas vairas, kuris suteikia dviratininkui galimybę važiuoti ypač aerodinamiškoje sėdėsenoje. Šiuolaikinis plento dviratis sveria 7–9 kg, aukščiausios klasės plento dviračiai gali sverti net mažiau 6 kg. Lengvi dviračiai gaminami iš lengvų metalo lydinių arba anglies pluošto. Oficialiose plento varžybose tarptautinė dviračių federacija UCI apribojo dviračių svorį – jie negali būti lengvesni nei 6,8 kg.

Turistiniai dviračiai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Daugiau informacijos galite rasti straipsnyje Dviračių turizmas.

Šie dviračiai pritaikyti kelionėms. Jais galima pervežti didelius krovinius, dažnai standartinėje komplektacijoje yra viena ar dvi bagažinės, purvasargiai. Jie turi sustiprintus ratlankius (27–28 colių dydžio), padangos 30–38 mm. Vairas – klasikinis su ragais. Tai leidžia sėdėti išsitiesus, kas ypač svarbu tolimose kelionėse. Dviračio geometrija užtikrina mažesnį kratymą, leidžia važiuoti nelaikant rankomis vairo, bet sumažina manevringumą, kuris turizmui didelės įtakos neturi. Ilga dviračio bazė daro rėmą „minkštesnį“, jis blogiau rieda į kalvas, bet leidžia ant bagažinės uždėti didelę kuprinę ir tai netrukdo kojoms. Turistiniai modeliai geriausiai tinka keliams su tvirta danga bei suplūktiems takams.

Pusiau gulom minami dviračiai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pusiau gulomis minami dviračiai (angl. recumbent bicycle), Lietuvoje dažnai vadinami velomobiliais. Tokiame dviratyje žmogus sėdi patogiai (dažniausiai šiek tiek atsilošęs) ir pedalus mina ištiesęs kojas į priekį. Velomobiliai ypač tinkami miestuose bei tolimose kelionėse – su jais patogiau ir komfortiškiau važiuoti nei su įprastais dviračiais, mažesnė tikimybė nukentėti avarinėje situacijoje (nes priekyje yra žmogaus kojos, o ne galva).

Kalnų dviratis[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Kalnų dviratis (angl. mountain terrain bike) – dviratis, pagal savo paskirtį ir konstrukciją dažniausiai skirtas važinėti kalnuotomis ir nelygiomis vietovėmis. Kalnų kroso dviračiai skirti važiavimui raižyta vietove. Šiuo metu populiariausi kalnų kroso dviračiai su priekiniu amortizatoriumi, tačiau vis daugiau mėgėjų ir sportininkų renkasi pilnos amortizacijos kalnų kroso dviratį. Tai ypač pagerina sukibimą greitai važiuojant nelygiu keliu bei padidina komforto lygį. Toks dviratis sveria 9–12 kg.

Didelis pavarų skaičius užtikrina platų perdavimo santykio pasirinkimą – tai leidžia pasirinkti optimalų perdavimą įvairiomis sąlygomis. Dviračio rėmas su visa komplektacija suprojektuoti įvairiausioms galimom trasom: akmenuotai vietovei, minkštam gruntui, balynams, smėliui, purvui. Didesnis atstumas tarp žemės ir centrinės ašies (29–33 cm) padidina dviračio pravažumą. Vairas būna platus (55–67 cm), tiesus – tai palengvina vairavimą ant minkšto grunto. Patogi stabdžių ir bėgių perjungimo sistema leidžia stabdyti bei perjunginėti pavaras nepaleidžiant vairo. Ratai, dažniausiai 26 colių dydžio, kartu su trumpais stipinais suteikia ratui tvirtumo bei kietumo, sumažina dviračio bendrą aukštį. Padangos plačios, grubios.

Reikalui esant galima kalnų dviratį pritaikyti reguliariam važinėjimui į darbą (naudojamos siauresnės ir smulkesnio rašto padangos, purvasaugiai, mažiau pavarų), arba užmiesčio turizmui, nes kalnų dviratis yra ypač patvarus ir miestuose, kur prasti keliai, šaligatviai, bei daug bordiūrų, toks dviračio tipas pats tinkamiausias. Bet klaida būtų ruošti kalnų dviratį greičio lenktynėms plentu arba ruoštis juo į turistinę kelionę. Sėdėsena ant kalnų dviračio yra sportinė, t. y., kūnas gana stipriai pasviręs į priekį ir nemažai krūvio tenka rankoms. Važiuoti tokiu dviračiu ilgas keliones nepatogu, nes greičiau nei naudojant turistinį dviratį pavargsta rankos ir nugara.

Taip pat skaitykite[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Commons-logo.svg

Vikiteka