Dviratis

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigacija, paiešką
Dviratis

Dviratis – dviratė transporto priemonė varoma raumenų jėga.

Esminiai dviračio sandaros elementai: du ratai, rėmas, balnelis, vairas ir pavara raumenų jėgai perduoti ratams kaip sukimo momentą. Daugumoje dabartinių dviračių pavaros perdavimo santykį galima lengvai keisti važiuojant. Dažniausiai santykis keičiamas naudojant keletą skirtingo skersmens žvaigždučių arba stebulės pavarą. Kai kurių dviračių šios pavaros perdavimo santykis fiksuotas, toks dviratis dar vadinamas kaip fiksas.

Naudojama pramogai, susisiekimui, laisvalaikiui, turizmui, sportui, varžyboms. Kai kuriose šalyse labai populiari transporto priemonė dėl praktiškumo, patogumo, išvystytos infrastruktūros, valdžios skatinimo. Kietu lygiu paviršiumi vidutinio fizinio pajėgumo žmogui šiuolaikiniu dviračiu pakankamai lengva važiuoti 18–27 km/h greičiu. Toks greitis jau pakankamai pavojingas incidentų atveju, todėl rekomenduojama naudoti specialų dviratininko šalmą; kai kuriose šalyse jis netgi privalomas visiems.

Dviračių tipai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Plento dviratis
Turistinis dviratis
Kalnų kroso dviratis

Dviračių įvairovė didelė, jie būna skirti įvairioms trasoms, skirtingiems važinėjimo stiliams.

Plento dviratis[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Plento dviračiai (angl. road bike) skirti važiavimui daugiausiai kietos lygios dangos keliais. Pagrindiniai jų bruožai – mažas svoris, geros aerodinaminės savybės, siauros padangos bei riestas vairas, kuris suteikia dviratininkui galimybę važiuoti aerodinamiškoje sėdėsenoje. Įprasti šiuolaikiniai plento dviračiai sveria 7–9 kg, aukščiausios klasės gali sverti ir mažiau nei 7 kg. Lengvi dviračiai gaminami iš brangesnių metalo lydinių ar anglies pluošto. Oficialiose plento dviračių varžybose tarptautinė dviračių federacija UCI apribojo dviračių svorį – minimalus leidžiamas yra 6,8 kg.

Turistiniai dviračiai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Daugiau informacijos galite rasti straipsnyje Dviračių turizmas.

Šie dviračiai pritaikyti ilgesnėms kelionėms. Jais galima vežtis daugiau krovinio: dažnai standartinėje komplektacijoje yra viena ar dvi bagažinės ir numatyta vieta pritvirtinti papildomų krepšių daiktams, sumontuoti purvasargiai. Dažnai komplektuojamas su priekiniais amortizatoriais ir integruota dinama bei šviesos prietaisais, paprastai su sustiprintais ratlankiais, 30–40 mm diametro padangomis. Vairas – dažniausiai klasikinis su ragais. Tai leidžia sėdėti išsitiesus, kas ypač svarbu tolimose kelionėse. Dviračio geometrija bei važiuoklės elementai užtikrina didesnį komfortą kelionėje, leidžia važiuoti nelaikant rankomis vairo, tačiau sumažina manevringumą bei padidina energijos nuostolius, tokiu dviračiu sunku ilgesnį laiką važiuoti dideliu tempu. Turistiniai modeliai geriausiai tinka keliams su kieta danga bei suplūktiems takams.

Pusiau gulom minami dviračiai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pusiau gulomis minami dviračiai (angl. recumbent bicycle), Lietuvoje dažnai vadinami velomobiliais. Tokiame dviratyje žmogus sėdi patogiai (dažniausiai šiek tiek atsilošęs) ir pedalus mina ištiesęs kojas į priekį. Velomobiliai ypač tinkami miestuose bei tolimose kelionėse – jais važiuoti komfortiškiau nei su tradiciniais dviračiais, mažesnė tikimybė nukentėti avarinėje situacijoje, nes priekyje yra žmogaus kojos, o ne galva.

Kalnų dviratis[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Kalnų dviratis (angl. mountain terrain bike) – dviratis, pagal konstrukciją numatytas važinėti kalnuotomis ar kitokiomis sudėtingo reljefo vietovėmis. Kalnų kroso dviračiai skirti važiavimui raižyta vietove. Šiuo metu populiariausi kalnų kroso dviračiai su priekiniu amortizatoriumi, tačiau daug mėgėjų ir sportininkų renkasi ir pilnos amortizacijos kalnų kroso dviratį. Tai ypač pagerina sukibimą greitai važiuojant sudėtingu reljefu. Toks dviratis paprastai sveria 9–12 kg.

Didelis pavarų skaičius užtikrina platų perdavimo santykio pasirinkimą – tai leidžia pasirinkti optimalų sukimo momento perdavimą įvairiomis sąlygomis. Dviračio rėmas su visa komplektacija suprojektuoti įvairioms galimoms sąlygoms: akmenuotai vietovei, minkštam gruntui, balynams, smėliui, purvui. Didesnis atstumas tarp žemės ir centrinės ašies (29–33 cm) padidina dviračio pravažumą. Vairas būna platus (55–67 cm), tiesus – tai palengvina manevravimą ant minkštos dangos. Patogi stabdžių ir bėgių perjungimo sistema leidžia stabdyti bei perjunginėti pavaras tvirtai laikant vairą. Ratai stiprinti, 26-29 colių skersmens, padangos plačios, grubios.

Esant poreikiui kalnų dviratį galima pritaikyti ir kasdienei eksploatacijai arba užmiesčio turizmui: panaudojamos siauresnės ir smulkesnio rašto padangos, purvasaugiai, mažiau pavarų. Kalnų dviratis yra ypač patvarios konstrukcijos ir mėgstamas miestuose ar kitur, kur sudėtingesnės važiavimo sąlygos ar prastesnė kelių infrastruktūra. Kalnų dviratis netinka greičio lenktynėms plentu ar ilgai turistinei kelionei dėl sportiškos sėdėsenos, t. y. kūnas būna gerokai pasviręs į priekį ir daug krūvio tenka rankoms.

Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

 NoFonti.svg  Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta šaltinių ar nuorodų į juos.
Jūs galite padėti Vikipedijai įrašydami tinkamas išnašas ar nuorodas į šaltinius.

Dviračio išradimas truko ilgai, daugelio žmonių pastangomis. Dviratį bandė išrasti tūkstančiai žmonių iš įvairių pasaulio šalių. Vieniems jų priklauso idėjos, kitiems – realizavimas. Pirmoji idėja buvo bandymas pakeisti arklį. Babilonijos, Egipto reljefuose, Pompėjos freskose pavaizduoti dviračių prototipai.

Neseniai Leonardo da Vinčio užrašuose rastas gana tobulo dviračio eskizas. Maždaug prieš 500 metų jis nupiešė įtaisą, labai panašų į šių laikų dviratį, su vienodo dydžio ratais, grandinine pavara ir pedalais, patogia sėdyne.

Dviračio evoliucija nuo pradžių iki dabar

Bet kartą atsitiko taip, kad ant žaislinio vežimėlio neužsikerėblino suaugęs dėdė. Ir ne šiaip dėdė – o vyriausiasis Badeno girininkas baronas K. fon Draizas. 1817 m. liepos 12 d. Karlas Draizas ryžosi pademonstruoti savo naująjį velocipedą, tiesioginį šiuolaikinių dviračių pirmtaką. Jis paliko savo namus Manheimo centre ir nuvažiavo geriausiu Badeno keliu į Švecingeną. Nuvažiavęs 7,5 km jis apsisuko ir patraukė namo. Visa kelionė truko kiek daugiau nei valandą. Dar po mėnesio jis ryžosi dar įspūdingesniam bandymui. Siekdamas išgarsinti naująjį išradimą jis pranešė nuvažiuosiąs 51 km iš Karlsrūhės į Kėlį tik per keturias valandas. Kelionę jis pradėjo lygiai vidurdienį. Kėlio policijos viršininkas patvirtino, kad K. Draizas pasirodė jų miestelyje 16.00. Dviratis užpatentuotas 1819 m. birželio 26 d.

1853 m. išrastas dviratis su pedalais.

Apie 1867 m. dviračius pradėjo gaminti masiškai Pjeras Mišo Prancūzijoje. 18701871 m. jo įmonėje dirbo jau 300 žmonių. 1885 m. serijinę dviračių gamybą pradėjo anglų firma „Rover“. Tada atsirado įvairių modifikacijų dviračių. Iki Pirmojo pasaulinio karo juos pradėjo naudoti karo dviratininkai.

Taip pat skaitykite[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Commons-logo.svg

Vikiteka