Tibeto autonominis regionas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
(Nukreipta iš puslapio Tibetas (autonominis regionas))
Tibeto autonominis regionas
西藏自治区
Valstybė Kinijos vėliava Kinija
Administracinis centras Lasa
Prefektūros 7
Gubernatorius Qiangba Puncog
KKP komiteto sekretorius Zhang Qingli
Gyventojų (2020) 3 648 100[1]
Plotas 1 204 776 km²
Tankumas (2020) 3,03 žm./km²
ISO 3166-2 CN-54
Vikiteka Tibeto autonominis regionasVikiteka

Tibeto autonominis regionas (tibet. བོད་རང་སྐྱོང་ལྗོངས་ , kin. 西藏自治区, pinyin: Xīzàng Zìzhìqū) – provincijos lygio Kinijos autonominis regionas, didele dalimi sutampantis su istoriniu Tibeto regionu. Išsidėstęs šalies pietvakariuose, Tibeto kalnyne, vidutiniame 4000 m aukštyje.[2]

Tibeto kraštovaizdis
Potalos rūmai Lasoje

Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pagrindinis straipsnis – Tibeto istorija.

Tibeto autonominis regionas nevisiškai sutampa su istoriniu Tibeto regionu, kadangi į jį neįtraukta Amdo apskritis ir kai kurios kitos istorinės tibetiečių žemės, atsidūrusios kitų regionų administracijoje. Dabartinė provincija apima istorinius Tibeto regionus U-cangą (įskaitant Ngarį), Čangtangą ir vakarinį Khamą.

Precedentas šiam administraciniam vienetui susiformavo XVIII a., kuomet Čing dinastijos Kinija, užvaldžiusi Tibetą, padalino jį į „vidinį“ ir „išorinį“. „Vidinis Tibetas“ buvo padalintas tarp Qinghai ir Sičuano provincijų, o „Išorinis Tibetas“ buvo administruojamas kaip Tibeto provincija, ir jos teritorijos beveik atitiko dabartinio autonominio regiono ribas.

XX a. pradžioje, Tibetui įgijus de facto savivaldą, dalai lama kontroliavo tik Tibeto provincijos teritoriją, kaip nepripažinta valstybė. Tibeto autonominis regionas sudarytas naujai 1959 m., Kinijai prijungus Tibetą.

Valdymas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Nors Tibeto autonominis regionas vadinamas „autonominiu“, realios autonomijos turi tik kai kuriais kalbos, švietimo ir kultūros klausimais, o kitais aspektais valdomas kaip ir kitos Kinijos provincijos.[3] Pavyzdžiui, ligoninės Tibete praktikuoja tradicinę tibetietišką mediciną, o vaikai mokyklų pirmosiose klasėse mokosi ne tik bendrinės kinų, bet ir tibetiečių kalbos (aukštesnėse klasėse ir Tibete esančiuose universitetuose pereinama prie išvien kinų kalbos).[4]

Regiono gubernatoriumi skiriamas tibetietis, tačiau realią valdžią turi regioninio Komunistų partijos padalinio sekretorius, kuriuo paprastai skiriamas hanis.[5]

Administracinis skirstymas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Tibeto AR skirstomas į 6 prefektūrinio lygio miestus ir 1 prefektūrą (šios į 74 apskritis).

Prefektūros lygio miestai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Prefektūros[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Tibeto autonominio regiono administracinis suskirstymas

Ginčytinos teritorijos, dėl kurių nesutaria
Kinijos vėliava Kinija, Indijos vėliava Indija arba Butano vėliava Butanas.
Administracinis vienetas Plotas (km2)[6] Gyventojų skaičius (2010)[7]
Tibeto autonominis regionas 1 228 400 3 002 166
Lasa 29 538 559 423
Šigadzė 182 066 703 292
Čamdo 108 872 657 505
Njingči 113 964 195 109
Loka 79 287 328 990
Nagču 391 816 462 382
Ngari 296 822 95 465

Demografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Tibeto autonominis regionas – rečiausiai gyvenama Kinijos provincija. 2000 m. duomenimis 92,8 % gyventojų – tibetiečiai, 6,1 % – kinai, taip pat negausios vietinių tautelių monpų, lobų grupės. Dauguma gyventojų išpažįsta budizmą (lamaizmą) ir šamanistinius tikėjimus (bon).

Nors tradiciškai didelė dalis Tibeto gyventojų buvo klajokliai-piemenys, pastaraisiais metais centrinė valdžia siekia įkurdinti žmones gyvenvietėse. Urbanizacija paskutiniais dešimtmečiais sparčiai auga ir yra pasiekusi beveik 30%.[8]

Ekonomika[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Tibete yra gan daug dirbamos žemės, tačiau jos naudojimą riboja aukštis ir klimatas. Auginami miežiai, rugiai, soros, grikiai, kviečiai. Iš gyvūnų laikomi jakai, ožkos, avys. Kalnuose vykdoma kalnakasyba, energijos išgavimui naudojama hidroenergija. Tolimesniam ekonomikos vystymui trukdo krašto atokumas ir infrastruktūros stoka, tačiau pastaraisiais metais tai keičiasi, Kinijai daug investuojant į geležinkelių ir kelių tiesimą, oro uostų statybą.[9]

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. CHINA: Provinces, citypopulation.de
  2. Perkins, D. (2013). Encyclopedia of China. Taylor & Francis, p. 527
  3. Heilmann, S. (2016). China’s Political System. Rowman & Littlefield Publishers, p. 238
  4. Williams, V. R. (2020). Indigenous Peoples: An Encyclopedia of Culture, History, and Threats to Survival. ABC-CLIO, p. 1033
  5. Guo, R. (2015). China’s Regional Development and Tibet. Springer, p. 170
  6. 深圳统计年鉴2014, Shenzhen City Bureau of Statistics, China Statistics Print
  7. Census Office of the State Council & Population and Employment Statistics Division of the National Bureau of Statistics. 中国2010人口普查分乡、镇、街道资料. China Statistics Print, 2012, ISBN:978-7-5037-6660-2
  8. Williams, V. R. (2020). Indigenous Peoples: An Encyclopedia of Culture, History, and Threats to Survival. ABC-CLIO, p. 1033
  9. Perkins, D. (2013). Encyclopedia of China. Taylor & Francis, p. 527
Kinijos Liaudies Respublikos administracinės teritorijos

Provincijos: Anhujus | Činghajus | Dziangsi | Dziangsu | Dzilinas | Džedziangas | Fudzianas | Gansu | Guangdongas | Guidžou | Hainanas | Hebėjus | Heilongdziangas | Henanas | Hubėjus | Hunanas | Junanas | Liaoningas | Sičuanas | Šandongas | Šaansi | Šansi |

Autonominiai regionai: Guangsi | Ningsia | Tibetas | Sindziangas | Vidinė Mongolija

Išskirtieji miestai: Pekinas | Čongčingas | Šanchajus | Tiandzinas

SAR: Honkongas | Makao