Khamas

Šiam straipsniui ar jo daliai reikia daugiau nuorodų į patikimus šaltinius. Jūs galite padėti Vikipedijai įrašydami tinkamas išnašas ar nuorodas į patikimus šaltinius.

Tibeto regionas Khamas ཁམས
Šalis	KLR (Sičuanas, Tibetas)
Tautos	tibetiečiai (khampai), dangbai, gjerungai, pumiai ir kt.
Kalba	khamo, čiangų kalbos
Miestai	Kandingas, Čamdas, Labagaras
Tibeto ist. regionai ir provincijos: U-cangas, Amdo, Khamas, Čangtangas, Ladakas, Ngaris, A. Himalajai, Sikimas, Butanas, Monjulas

Khamas (tibet. ཁམས  = khams, kin. 康, pinyin: Kāng) – istorinė Tibeto žemė, administruojama Kinijos. Regionas padalintas tarp Tibeto autonominio regiono (užima rytinę jo dalį, t. y. Čamdo prefektūrą) ir Sičuano provincijos (vakarinė jos pusė, t. y. Garzės prefektūra ir Abos prefektūra), taip pat užima nedideles teritorijas Činghai ir Gansu pietuose bei Junano šiaurėje.

Khamo regiono gyventojai žinomi apibendrinančiu terminu khampa tibet. ཁམས་པ་  = khams pa.

Geografija

Khamas nuo seno dar vadinamas Čuši Gangdruku (tibet. ཆུ་བཞི་སྒང་དྲུག་  = Chu bzhi sgang drug, liet. „keturios upės, šeši kalnagūbriai“), kas apibūdina jo geografiją. Pagrindinės krašto upės, suformuojančios derlingus gyvenamus slėnius yra šios: Salvinas (tib. Ngul-chu), Mekongas (tib. Da-chu), Jangdzė (tib. Dri-chu) ir Jalongas (tib. Dza-chu).

Krašto reljefą formuoja kalnagūbrių grandinės, kurios atskiria upių slėnius. Pagrindiniai kalnagūbriai čia yra Hengduano kalnai (tib. Tsvagangas), išsidėstęs trap Salvino ir Mekongo, Markhamgangas, esantis tarp Mekongo ir Jangdzės, Šaluli kalnai (tib. Paborgang) – tarp Jangdzės ir Jalongo, Bajan Har kalnai (tib. Mardzagang) – uždarantis regioną iš šiaurės, ir Dasiue kalnai (tib. Minjak Rabgang) – į rytus nuo Jalongo.

Svarbiausi regiono miestai yra Čamdas, Kangdingas (tib. Dartse), Zamtangas (Rangke), Ngava ir kt.

Gyventojai

Khamas – retai gyvenamas kraštas. Čia persimaišę įvairios tautos. Dauguma krašto gyventojų laikomi tibetiečiais; jie kalba Khamo tibetiečių kalba. Taip pat bent trečdalį gyventojų sudaro kitos tautelės, kalbančios tibetiečių-mjanmų kalbomis: čiangai (Mindziango aukštupyje), gjerungai (Dadu aukštupyje), mujai, danbai (Dadu slėnyje), horpai (Jalongo aukštupyje), ersu, žabai, nasiai, mosuo, pumi ir kt. Yra ir hanių, kurių proporcija auga.

Istorija

Šis kraštas pasižymėjo savo karingumu, jo viso nebuvo suvienijęs joks valdovas. Khamas tiek tibietiečių, tiek kinų laikytas pakraštine žeme, o jo gyventojai – necivilizuotais. Nors Khamo tautos laikėsi tibetietiškų papročių, perėmė tibetiečių budizmą, rašto sistemą, gerbė Dalai lamą, jie Tibetui nebuvo pavaldūs.

Viduramžiais Khame egzistavo keliasdešimt politinių junginių, kurių svarbiausios buvo Čaklos (tibet. ལྕགས་ལ  = lcags la), Dergės (tibet. སྡེ་དགེ་  = sde dge), Lingtsango (tibet. གླིང་ཚང  = gling tshang), Nangčeno (tibet. ནང་ཆེན།  = nang chen), Latoko karalystės. Jas valdė karaliai, tituluojami titulu gyalpo. Be jų regione buvo valstybėlės, valdomos vadų ponpo: Trehor Drango, Kangsar, Mazur, Trewo ir Beri. Klanus Dzachuka, Nyarong, Sangen, Gonjo ir Khyungpo irgi valdė genčių vadai, o regiono pietuose buvo Batang, Litang, Markham, Tsawarong ir Powo valstybėlės, kur rezidavo Tibeto vietininkai. Vakarinėse Khamo teritorijose buvo teokratinės lamų valdomos valstybėlės Čamdas, Drayab, Riwoche, Gyarong ir Mili.

1717 m. Džungarų chanatui užkariavus Tibetą, krašte kilo neramumai. Tibetas sudarė sąjungą su Čingų imperatoriumi Kangsi, kad šis padėtų atsikratyti džungarų. Tačiau atkariavę Tibetą, Čingai taip pat prisijungė dalį Amdo ir Khamo, bei įjungė juos į Činghai provinciją. XIX a. Gombo Namgye Rytų Khame sukėlė sukilimą ir užvaldė didelę dalį krašto. 1863–1865 m. tibetiečių kariuomenė sukilimą numalšino. Tibetas Khamą paskelbė savo valda, o Kiniją valdę mandžiūrai tam neprieštaravo.

1904 m. britams įsiveržus į Tibetą, Čingai pajuto pavojų ir bandė įtvirtinti savo valdžią Khame, bet nesėkmingai. 1908–1911 m. kinų ambanas (atstovas Tibete) Žao Erfengas surengė baudžiamąjį žygį į Khamą ir Amdo, ten sugriovė nemažai vienuolynų, pašalino vietos vadus ir pakeitė juos kinų valdininkais. Prasidėjus konfliktui tarp Kinijos ir Tibeto, Dalai Lama XIII pasitraukė į Britų Indiją, į Tibeto reikalus įsitraukė Britanija. Po Šimlos susitarimo 1914 m. Vakarų Khamas atiteko Tibetui, o Rytų – Kinijai ir buvo įjungtas į Sikango provinciją (faktiškai tokia tvarka įsigaliojo 1932 m.). 1934 m. vietiniai vadai vėl surengė sukilimą prieš Lasos valdžią. Sukilėliai susivienijo su Kinijos Respublika, siekė nuversti Dalai Lamą bei komunistus ir prijungti Tibetą prie Kinijos Respublikos. Khamo sukilėliai padėjo Kinijos Respublikai kovoje prieš Japoniją ir komunistus. Tačiau 1950 m. Kinijos pilietinį karą laimėjus komunistams, Khamas buvo užimtas.