Varšuvos mūšis (1920 m.)

Dėmesio! Straipsnis šiuo metu yra aktyviai redaguojamas. Prašome nedaryti straipsnio pakeitimų, kol šis pranešimas yra rodomas. Tokiu būdu išvengsime redagavimo konfliktų. Norėdami sužinoti kas dirba prie straipsnio ir kada prasidėjo redagavimo sesija, skaitykite redagavimo istoriją.

Varšuvos mūšis
Po mūšio - lenkų kariai su bolševikų vėliavomis
Data 1920 m. rugpjūčio 13 - rugpjūčio 15 d. Vieta Mazovija, Lenkija Rezultatas lemiama Lenkijos pergalė
Konflikto šalys
Antroji Lenkijos Respublika	Rusijos TFSR
Vadovai ir kariniai vadai
Juzefas Pilsudskis Tadeusz Rozwadowski Józef Haller Władysław Sikorski Franciszek Latinik Bolesław Roja Edward Śmigły-Rydz Leonard Skierski Zygmunt Zieliński Wacław Iwaszkiewicz-Rudoszański	Michailas Tuchačevskis Gaja Gaj Aleksandr Šuvajev Augustas Korkas Vladimir Lazarevič Nikolai Sollogub Tichon Chvesin
Pajėgos
113-123 tūkst. 500 patrankų 1780 kulkosvaidžių 2 eskadrilės	104-114 tūkst. 600 patrankų 2450 kulkosvaidžių
Nuostoliai
4,5 tūkst. nužudytų 22 tūkst. sužeistų 10 tūkst. dingusių	25 tūkst. nužudytų 65 tūkst. belaisvių

Varšuvos mūšis, dar vadinamas stebuklu prie Vysloos (lenk. cud nad Wisłą) - lemiamas Lenkijos ir Rusijos TSFR karo mūšis, kurio metu Lenkija sugebėjo sustabdyti Raudonosios armijos ekspansiją į vakarus bei padėjo išsaugoti šalies nepriklausomybę. Lenkijos ir Rusijos TSFR karui pasibaigus, remiantis 1921 m. Rygos taikos sutartimi, Lenkijai atiteko vakarų Ukrainos ir vakarų Baltarusijos teritorijos.

Apžvalga

Po Pirmojo pasaulinio karo Lenkija stengėsi išsaugoti naujai atgautą nepriklausomybę, galutinai prarastą 1795 m., kai po paskutiniojo padalijimo jos teritorijos buvo padalintos tarp Austrijos-Vengrijos, Prūsijos ir Rusijos. Lenkija siekė atgauti prarastas teritorijas ir sukurti Tarpjūrio federacinę valstybę.

Tuo pačiu metu, 1919 m., Rusijos pilietiniame kare laimi bolševikai. Vladimiras Leninas Lenkijoje įžvelgė tiltą, per kurį komunizmas galėtų patekti į Vidurio ir Vakarų Europą, o karas tarp Lenkijos ir Tarybų sąjungos taptų puikia proga išbandyti Raudonosios armijos jėgą. Bolševikas savo kalbose teigė, kad revoliucija turi pasiekti Vakarų Europą ant Rusijos karių durtuvų ir pažymėdavo, kad trupiausias kelias į Berlyną ir Paryžių veda per Varšuvą.

Konfliktas prasidėjo, kai Lenkijos maršalas Józef Piłsudski 1920 m. balandžio 21 d. sudarė sąjungą su Ukrainos prezidentu Simonu Petliūra. Jų jungtinės pajėgos gegužės 7 d. išlaisvino Kijevą. Abi pusės buvo įsitraukusios į Lenkijos-Ukrainos karą, kiekviena iš jų reiškė savo pretenzijas į šalies teritorijas. Po pralaimėjimų 1919 m. pradžioje, Raudonoji armija pradėjo sėkmingai priešintis Lenkijos kareiviams, ir 1920 m. pradžioje kontrpuolimo metu lenkai buvo priversti trauktis iš Kijevo. Metų viduryje užsienio stebėtojai reiškė nuomonę, kad Lenkija turėtų netrukus žlugti. Rusija paragino savo karius masiškai traukti Lenkijos sostinės link. Jos sunaikinimas taptų dideliu propagandiniu laimėjimu, kuris ne tik pakirstų lenkų moralę, bet ir paskatintų komunistinius sukilimus kitose šalyse bei leistų Raudonajai armijai prisijungti prie vokiečių revoliucijos.

1920 m. birželio pradžioje Semiono Budiono vadovaujama 1-oji kavalerijos armija prasiveržė pro Lenkijos pajėgų linijas. Padariniai buvo dramatiški; Budiono laimėjimas sukėlė ir kitų lenkų frontų žlugimą. 1920 m. liepos 4 d. Michailo Tuchačevskio vadovaujamas Vakarų frontas pradėjo puolimą Baltarusijoje nuo Berezinos upės, priversdamas lenkų pajėgas trauktis. Liepos 19 d. Raudonoji armija užėmė Gardiną, o liepos 28 d. pasiekė Balstogę. Liepos 22 d. buvo užimta Bresto tvirtovė.

Pajėgos

Lenkija

Lenkijos pajėgų vadas Józef Piłsudski

3 frontai (Šiaurės, Centrinis, Pietų), 7 armijos, iš viso 32 daliniai: 47 000 pėstininkų, 2 000 kavalerijos, 730 kulkosvaidžių, 192 artilerijos baterijos ir keli tankai, daugiausia FT-17).

Lenkijos kariuomenė

Šiaurės frontas Haller	Centrinis frontas Rydz-Śmigły	Pietų frontas Iwaszkiewicz
5-oji armija Sikorski	4-oji armija Skierski	6-oji armija Jędrzejewski
1-oji armija Latinik	3-oji armija Zieliński	Ukrainos armija Petliūra
2-oji armija Roja

Frontai:

• Šiaurės frontas: 250 km., nuo Rytų Prūsijos, palei Vyslą, iki Modlino:
  • 5-oji armija
  • 1-oji armija – Varšuva
  • 2-oji armija – Varšuva
• Centrinis frontas:
  • 4-oji armija – tarp Deblino ir Kocko
  • 3-oji armija – tarp Kocko pietų ir Brodų
• Pietų frontas – tarp Brodų ir Dniestro upės

Sovietų Sąjunga

Sovietų pajėgų vadas Michailas Tuchačevskis

Raudonoji armija

Vakarų frontas Tuchačevskis
4-oji armija Šuvajev
3-as kavalerijos korpusas Gaja Gaj
15-oji armija Korkas
3-oji armija Lazarevič
16-oji armija Sollogub
1-oji kavalerijos armija Budionas

Mūšio planai

Michailas Tuchačevskis planavo apsupti Varšuvą kertant Vyslos upę netoli Vloclaveko, atakuodamas iš šiaurės vakarų. Turėdamas 24 divizijas keturiose armijose, jis planavo pakartoti klasikinį Ivano Paškevičiaus manevrą, kurį jis panaudojo 1831 m. sukilimo metu, kai šis kirto Vyslą prie Torunės ir beveik nestabdomas nukeliavo iki Varšuvos, kur sukilimas buvo nuslopintas. Šis taktinis žingsnis taip pat atkirstų Lenkijos pajėgas nuo Gdansko, vienintelio uosto, kuris galėjo atgabenti ginklus ir kitas būtinas priemones.

Pagrindinė Rusijos plano silpnybė - prasta pietinės atšakos gynyba, kurią turėjo užtikrinti Pinsko pelkės ir silpnoji Mozyrska grupė. Ją sudarė 57 pėstininkų divizija (8000 žmonių), jungianti du sovietų frontus (dauguma Rusijos pietvakarių fronto tuo metu buvo įsitraukusį į Lvovo mūšį).

Istorikas Norman Davies teigia, kad sovietų pralaimėjimą visų pirma sukėlė jų vangus judėjimas Varšuvos link. Tuo tarpu lenkai buvo greiti, todėl kiekviena uždelsta diena sovietams buvo nepalanki. Be to, rusų Pietų fronto ir iš trijų armijų sudaryto Pietvakarių fronto tarpusavio komunikacija irgi buvo prasta.

Mūšio eiga

Pirmoji fazė

Pozicijos prieš mūšį

Raudonajai armija žygiuojant į priekį, jos kavalerija kartu su 4-ąja armija kirto Vkros upę eidama link Vloclaveko. Tuo tarpu 15-oji ir 3-oji armijos artėjo prie Modlino tvirtovės, 16-oji - prie Varšuvos. Galutinis Rusijos puolimas prasidėjo rugpjūčio 12 d. Sovietų 16-oji armija atakavo Radzymino miestą, kurį kitą dieną užėmė. Ši pradinė Raudonosios armijos sėkmė paskatino Piłsudskį paankstinti savo planus 24 valandomis.

Pirmasis mūšio etapas prasidėjo rugpjūčio 12 d., kai Raudonoji armiją atakavo Pragos (Varšuvos miesto rajoną) prieštiltį. Aršių kovų metų Radzyminas keletą kartų buvo užimamas skirtingų pusių. Dauguma diplomatų paliko Varšuvą, mieste liko tik Didžiosios Britanijos ir Vatikano ambasadoriai. Rugpjūčio 14 d. Radzyminą užėmė Raudonoji armija, o Władysławo Sikorskio 5-osios armijos linijos buvo pralaužtos. Ji buvo priversta kovoti su trimis sovietų armijomis vien metu: 3-ąja, 4-ąja ir 15-ąja. Modlino sektorius buvo sustiprintas atsarginių karių pagalba, jų dėka lenkų 5-oji kariuomenė išlaikė savo pozicijas iki aušros.

Situacija buvo išgelbėta apie vidurnaktį, kai 203-asis ulonų pulkas sugebėjo pralaužti Raudonosios armijos linijas ir užpuolė vadovų postą, tokiu būdu sugriaudamzx 4-osios armijos radijo stotį. Šiai armijai liko tik viena radijo stotis, kurios dažnis buvo žinomas lenkų žvalgybos pagėjoms. Kadangi šiuos kodus sulaužę lenkai nenorėjo, kad rusai apie tai sužinotų, likusi sovietų radijo stotis buvo neutralizuota: radijo stotis Varšuvoje šiuo dažniu transliavo Pradžios knygos ištraukas lenkų ir lotynų kalbomis. Tokiu būdu 4-oji armija prarado savo ryšį su pagrindine būstine ir toliau žygiavo link Torūnės ir Plocko, nežinodama apie Tuchačevskio įsakymą sukti į pietus.

Tuo pačiu metu Franciszeko Latiniko vadovaujama Lenkijos 1-oji armija priešinosi tiesioginiam Varšuvos užpuolimui. Bandymas išlaikyti Radzyminą privertė Józefą Hallerį, Lenkų vakarinio fornto vadą, paankstinti 5-osios armijos kontrataką anksčiau nei buvo planuota.

Tuo metu Piłsudski baiginėjo savo kontrpuolimo planus. Jis nusprendė prižiūrėti ataką, asmeniškai įteikdamas atsistatydinimo iš visų valstybinių funkcijų laišką tam, kad galėtų pilnai susikoncentruoti ties karinėmis užduotimis bei tam, kad jo mirties atveju valstybė nebūtų paralyžiuota. Rugpjūčio 12 ir rugpjūčio 15 d., lankydamas 4-osios armijos pajėgas, esančias apie 100 km į pietus nuo Varšuvos, jis sugebėjo sustiprinti kariuomenės moralę.

Antroji fazė

Raudonosios armijos 27-oji pėstininkų divizija sugebėjo pasiekti Izabelino kaimą, 13 km į šiaurės vakarus nuo Varšuvos, tačiau tai buvo arčiausiai sostinės pasiekusios rusų pajėgos.

Antroji mūšio fazė: lenkų kontrataka

Tuchačevskis, būdamas tikras, kad viskas vyksta pagal planą, pateko į Piłsudskio spąstus. Be to, Budionas, vadovavęs 1-ajai Kavalerijos armijai, kurios lenkų vadas bijojo labiausiai, nesilaikė Sovietų vadovybės įsakymų. Jose Tuchačevskio paraginimu buvo pareikalauta, kad Budiono vadovaujami kareiviai judėtų link Varšuvos iš pietų. Budionas, paveiktas generolo Aleksandro Iljičiaus Jegorovo ir tuomet pietvakarių fronto politinio komisaro pareigas užimančio Josifo Stalino, šiems įsakymams pasipriešino. Stalinas, siekdamas asmeninės šlovės, norėjo užimti apgultą Lvovą, svarbų pramoninį centrą. Galiausiai Budiono pareigos išžygiavo ne į Varšuvą, o į Lvovą, todėl mūšyje nedalyvavo.

Lenkijos kariuomenė kontratakavo rugpjūčio 14 d., kirsdama Vkros upę, kur susidūrė su 3-osios ir 15-osios armijų technologiškai ir kiekybiškai pranašesnėmis pajėgomis. Ši kova prie Nasielsko miesto tęsėsi iki rugpjūčio 15 d., gyvenvietė buvo beveik visiškai sunaikinta. Tačiau sovietų žygis link Varšuvos ir Modlino buvo sustabdytas rugpjūčio 15 d. vakare, kai lenkai atgavo Radzyminą, kas ryškiai sustiprino Lenkijos kareivių moralę.

Po to Sikorskio vadovaujama 5-oji armija nustūmė išsekusius Raudonosios armijos kareivius toliau nuo Varšuvos. Ji sparčiai judėjo 30 kilometrų per dieną greičiu, tokiu būdu sutrukdydama sovietams persigrupuoti ir pradėti naujus manevrus.

Trečioji fazė

Rugpjūčio 16 d. Piłsudskio vadovaujama Lenkijos puolimo grupė pradėjo žygį į šiaurę nuo Vepšo upės, kur susidūrė su Mozyrska grupe, prieš kelis mėnesius nugalėjusią lenkus Kijevo operacijos metu. Tačiau dabar Mozyrska grupė buvo praradusi dalį savo karių ir ženklai sumažejo. Pirmą kontratakos dieną tik vienas iš penkių Lenkijos padalinių pranešė apie pasipriešinimus, o likusieji keturi, palaikomi kavalerijos brigados, sugebėjo įveikti 45 kilometrus. Atėjus vakarui buvo išlaisvintas Vlodavos miestas, o sovietų 16-osios armijos ryšių ir tiekimo linijos buvo nutrauktos. Šie ankstyvieji laimėjimai nustebino net Piłsudskį. Puolimo grupė per 36 valandas užėmė apie 70 kilometrų. Kaip buvo planuota, ji suskaldė sovietų frontus, nesusidurdama su dideliu pasipriešinimu. Mozyrska grupė buvo nugalėta pirmąją Lenkijos kontratakos dieną. To pasekoje lenkų kariuomenei pavyko sudaryti didelį atotrūkį tarp sovietinių frontų. Negailestingai išnaudodama šią situaciją, ji tęsė savo ataką dviejų armijų pagalba, pakirsdama nustebusį ir suglumusį priešą.

Rugpjūčio 18 d. Tuchačevskis savo būstinėje Minske, maždaug 500 km į rytus nuo Varšuvos, suprato savo pralaimėjimo mastą ir greitai įsakė Raudonajai armijai trauktis ir persigrupuoti. Jis norėjo ištiesinti priekinę liniją, pagerinti logistinius procesus, atgauti iniciatyvą ir vėl išstumti lenkus, tačiau situacija buvo nepataisoma. Jo įsakymai per vėlai pasiekė karius, kai kurie nepasiekė jų iš viso. 3-asis kavalerijos korpusas toliau judėjo Pamarės link, kur juos pasiekė sovietus nustūmusi ir į ataką pasileidusi 5-oji armija. Lenkijos 1-oji legionierių pėstininkų divizija, siekdama neleisti priešui persigrupuoti, pradėjo žygį iš Liubartuvo į Balstogę, per 6 dienas nužygiuodama 262 km. Per šį laikotarpį padalinys tik du kartus sutiko priešininko karius. Spartus žygis neleido sovietų 16-ajai armijai susijungti su pastiprinimais ir privertė didžiąją padalinio karių dalį padalinio pasiduoti.

Sovietų kariuomenė priekinėje dalyje paskendo chaose. Kai kurie padaliniai tęsė kovą ir norėjo pasiekti Varšuvą, kiti panikoje pasitraukė. Tuchačevskis prarado ryšį su dauguma savo pajėgų. Tik 15-oji armija išliko organizuota bei stengėsi paklusti Tuchačevskio įsakymams, apsaugodama 4-osios armijos atsitraukimą. Tačiau ir ji rugpjūčio 19 ir rugpjūčio 20 d. buvo nugalėta. Tuchačevskis neturėjo kito pasirinkimo, kaip tik įsakyti visoms pajėgoms atsitraukti.

Pasekmės

Varšuvos mūšyje kritusių lenkų kareivių kapai, Povonzkų kapinėse, Varšuvoje

Józef Piłsudski ir Józef Haller po Varšuvos mūšio, 1920

Nors Lenkija sugebėjo laimėti ir nustumti rusus, Piłsudskio planas pergudrauti ir apsupti Raudonąją armiją nepavyko. Liepos 4 d. Varšuvos link pajudėjo keturios Šiaurės vakarų fronto armijos. Po pradinių laimėjimų rugpjūčio pabaigoje trys iš jų: 4-oji, 15-oji ir 16-oji, taip pat didelė 3-ojo kavalerijos korpuso dalis buvo suskilusios, likusieji kareiviai buvo paimti į nelaisvę arba trumpam internuoti po to, kai kirto sieną su Vokietijos Rytų Prūsija. 3-oji armija buvo paveikta mažiausiai - jos atsitraukimo greitis buvo didelis, todėl lenkai jų nepasivijo.

Raudonosios armijos nuostoliai: apie 15000 mirusių, 500 dingusių, 10000 sužeistų ir 65000 paimti į nelaisvę. Lenkijos nuostoliai: apie 4500 mirusių, 22000 sužeistų, 10000 dingusių. Skaičiuojama, kad nuo 25000 iki 30000 rusų kareiviams pavyko pasiekti Vokietijos sieną. Ją kirtę, buvo trumpam internuoti, o po to paleidžiami (ginklus ir kitą įrangą privalėjo palikti). Lenkijai pavyko užimti 231 artilerijos ginklų ir 1023 kulkosvaidžius.

Raudonosios armijos pietų pajėgos buvo nukreipiami, tad grėsmės Lenkijai nekėlė. Semiono Budiono 1-oji kavalerijos armija, apgulusi Lvovą, rugpjūčio 31 d. buvo sumušta Komaruvo mūšyje. Iki 1920 m. spalio vidurio Lenkijos pajėgos pasiekė Ternopilio-Dubno-Minsko-Drisos liniją.

Tuchačevskiui galiausiai pavyko pertvarkyti savo į rytus atsitraukiančias pajėgas, bet iniciatyvos neperėmė. Rugsėjį jis įtvirtino naują gynybinę liniją prie Gardino. Norėdama ją perlaužti, Lenkijos armija kovojo Nemuno upės mūšyje (rugsėjo 15-22 d.), kur ir vėl nugalėjo Raudonąją armiją. Po mūšio prie Ščaros upės abi konflikto pusės buvo išvargusios. [[Spalio 12] d., spaudžiant Prancūzijai ir Didžiajai Britanijai, pasirašytas ugnies nutraukimo susitarimas. Kovos baigėsi iki spalio 18 d., o 1921 m. kovo 18 d. buvo pasirašyta Rygos taikos sutartis.

Bolševikų propaganda prieš Varšuvos mūšį teigė, kad Lenkijos pralaimėjimas yra neišvengiamas ir tapsiantis kibirkštimi, nuo kurios Lenkijoje, Vokietijoje ir kitose Pirmojo pasaulinio karo metu nuniokotose Europos šalyse prasidės komunistinės revoliucijos. Tačiau Sovietams pralaimėjus, jų bandymas nuversti Lietuvos vyriausybę (tai planuota padaryti rugpjūtį) turėjo būti atšaukti. Šis Raudonosios armijos pralaimėjimas buvo nepalankus tokius planus rėmusiems Rusijos politikams (ypač Leninui).

Seimo narys Stanisław Stroński pirmasis pavartojo apibūdinimą "Stebuklas prie Vyslos" (lenk. Cud nad Wisłą), taip norėdamas pabrėžti, kad nesutinka su Pilsudskio anksčiau pavartotam "Ukrainos nuotykui". Strońskio apibūdinimą pamėgo patriotiškai nusiteikę lenkai, neižvelgę tame ironiškų seimo nario ketinimų.

Rusijos šifrai

Remiantis 2005 m. Lenkijos centriniame kariniame archyve rastais dokumentais, Lenkijos kriptologai sulaužė Rusijos šifrus 1919 m. rugsėjo mėnesį. Kai kurios pergalės Lenkijos-Rusijos kare, ne tik Varšuvos mūšis, buvo laimėtos ir iššifravimo dėka. Leitenantas Jan Kowalewski už šifrų sulaužymą 1921 gavo Virtuti Militari ordiną.