Sketsakalis

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigacija, paiešką
Falco subbuteo
Apsauga: 3(R) – Reta rūšis
Falco subbuteo
Sketsakalis (Falco subbuteo)
Mokslinė klasifikacija
Karalystė: Gyvūnai
(Wikispecies-logo.svg Animalia)
Tipas: Chordiniai
(Wikispecies-logo.svg Chordata)
Klasė: Paukščiai
(Wikispecies-logo.svg Aves)
Būrys: Sakaliniai paukščiai
(Wikispecies-logo.svg Falconiformes)
Šeima: Sakaliniai
(Wikispecies-logo.svg Falconidae)
Pošeimis: Sakalai
(Wikispecies-logo.svg Falconinae)
Gentis: Tikrieji sakalai
(Wikispecies-logo.svg Falco)
Rūšis: Sketsakalis
(Wikispecies-logo.svg Falco subbuteo)
Binomas
Falco subbuteo
Linnaeus, 1758

Eurazinis sketsakalis, arba sketsakalis (lot. Falco subbuteo, angl. Eurasian Hobby) – sakalinių (Falconidae) šeimos plėšrus paukštis.

Išvaizda[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Sketsakalis kiek mažesnis už karvelį. Būdingi ilgi, siauri sparnai ir palyginti trumpa uodega. Nuo kitų sakalų skiriasi kontrastiška spalva, juoda dėme po akimis. Kūno apačia rik išilgai dėmėta. Patino ir patelės kūno viršus, melsvai pilko atspalvio. Sprando srityje didelė balta dėmė. Kūno apačia balsva su rudu išilginiu raštu. Blauzdos plunksnos ir pauodegys ryškiai rudi. Snapas melsvas, galas juodas. Vaškinė, vokų kraštai ir kojos geltonos, nagai juodi. Rainelė tamsiai ruda. Jaunikliai blankesnių spalvų ir rusvo atspalvio. Jų pauodegys ir blauzdos plaukai palši. Pūkinis apdaras ilgas ir tankus, iš viršaus šviesiai gelsvas, iš apačios baltas. Vėliau pūkai pailgėja, tampa pilkesni, apačia būna rausva.

Paplitimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Eurazijoje paplitęs nuo Atlanto iki Ramiojo vandenyno. Šiaurėje arealas siekia pietinę Skandinaviją, Baltąją jūrą, Obės, Jenisejaus, Lenos žemupius, Kolymos kalnagūbrį. Pietuose paplitęs iki šiaurinio Laoso, pietinio Himalajų šlaito, šiaurinio Afganistano, Mažosios Azijos, Viduržemio jūros pakrančių. Gyvena šiaurės vakarų Afrikoje, kai kuriose salose.

Žiemoja Pietų Afrikoje, Indijoje.

Lietuvoje sketsakalis įprastas, bet negausus paukštis. Tai yra pušynų paukštis, todėl dažniau sutinkamas pietrytinėje šalies dalyje.

Biologija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Dažniausiai peri brukniašiliuose arba mišriuose miškuose. Lizdavietėms pasirenka brandžius, vidutinio tankumo medynus. Taip pat įsikuria prie pelkių esančiuose miškuose, kartais – miestų parkuose. Skrydis greitas ir vikrus. Labai aršiai gina lizdavietę – puola ne tik besikėsinančius kitus paukščius, bet ir žmogų. Jaunikliai labai triukšmingi.

Sketsakalis medžioja ore: pasivijęs vabzdį, čiumpa snapu ar koja ir tuoj pat sulesa arba neša jaunikliams. Grobio tyko ir tupėdamas ant pelkės plynėje styrančių sausų medžių.

Pavasarį grįžta į tą pačią lizdo teritoriją, neretai įsikuria kranklių gūžtose, kai jų jaunikliai jau būna išskridę. Kartais peri ir varnų lizduose, kurių, prieš dėdamas kiaušinius, niekaip specialiai netvarko. Dėtyje paprastai būna 3 kiaušiniai, sveriantys po 24 gramus. Perėjimo laikas – apie 28 dienos. Sakaliukai lizde išbūna apie 30 dienų, o vėliau su tėvais traukia link kirtaviečių, pelkių plynių ir kelias savaites mokosi medžioti.

Minta smulkiais žvirbliniais paukščiais, vabzdžiais. Gaudo atviro kraštovaizdžio sparnuočius. Didelę grobio dalį sudaro šelmeninės, langinės kregždės, kalviukai. Taip pat gaudo ligutes, strazdus ir čiurlius. Veisimosi periodu ryte ir vakare gaudo paukščius, o dieną – skėtes, drugelius ir kt.

Taip pat skaityti[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • Lietuvos fauna: paukščiai, 1 knyga. Sud. V. Logminas. – Vilnius: Mokslas, 1990.


Commons-logo.svg

Vikiteka