Pereiti prie turinio

Seredžius

Koordinatės: 55°04′59″š. pl. 23°24′54″r. ilg. / 55.083°š. pl. 23.415°r. ilg. / 55.083; 23.415 (Seredžius)
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Seredžius
{{#if:280px
Seredžiaus reginys
Seredžius
Seredžius
55°04′59″š. pl. 23°24′54″r. ilg. / 55.083°š. pl. 23.415°r. ilg. / 55.083; 23.415 (Seredžius)
Apskritis Tauragės apskrities vėliava Tauragės apskritis
Savivaldybė Jurbarko rajono savivaldybės vėliava Jurbarko rajono savivaldybė
Seniūnija Seredžiaus seniūnija
Gyventojų (2021) 461
Vikiteka Seredžius
Vietovardžio kirčiavimas
(2 kirčiuotė) [1]
Vardininkas: Serẽdžius
Kilmininkas: Serẽdžiaus
Naudininkas: Serẽdžiui
Galininkas: Serẽdžių
Įnagininkas: Serẽdžiumi
Vietininkas: Serẽdžiuje
Istoriniai pavadinimai rus. Средники, rus. Средникъ[2][3]

Seredžius – miestelis Jurbarko rajono savivaldybėje, prie vaizdingos Nemuno ir Dubysos santakos, šalia kelio  141  Kaunas–Jurbarkas–Šilutė–Klaipėda . Seniūnijos ir seniūnaitijos centras. Stovi neorenesansinė Seredžiaus Šv. Jono Krikštytojo bažnyčia (pastatyta 1913 m.), veikia Seredžiaus Stasio Šimkaus mokykla-daugiafunkcis centras, biblioteka, paštas (LT-74051), serediškių sambūris „Palemonas“. Stūkso du Seredžiaus piliakalniai, svarbesnis iš jų – Palemono kalnas.

Etimologija

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
„Seredžiui 720 metų“

J. Otrembskio nuomone, Seredžiaus vardas galėjo kilti nuo slavybės sereda („trečiadienis“) – dienos, kuomet vykdavo savaitiniai turgūs.[4] Toks miestelio vardas minimas nuo XVI a. 1-osios pusės. Taip pat manoma, kad miestelis vardą galėjo gauti dėl savo padėties – jis buvo vidurys (slaviškai seredina) tarp Kauno ir Jurbarko.[5]

Liaudies etimologija pasakoja, kad sykį Nemunu plaukę užjūrio keliauninkai. Jie priplaukę Dubysos žiotis ir iš džiaugsmo uždainavę: „Čia radom!“ Taip ir atsiradęs Seredžiaus pavadinimas.[6]

Geografija

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Seredžius nuo Palemono kalno

Miestelis įsikūręs dešiniajame Nemuno krante (priešais yra Kriūkai), priklauso Panemunių reg. parkui, link Kauno pusės yra įkurtas istorinis Seredžiaus kraštovaizdžio draustinis (30 ha). Miestelio šiaurės vakaruose atsiveria Seredžiaus šv. Jono šaltinis.

Pietinėje miestelio dalyje yra senkapių, datuojamų III–IV a. Priešingame Nemuno krante yra Kriūkai. Nuo kalno atsiveria puiki regykla. Miestelio vakaruose ir pietuose stūkso du Seredžiaus piliakalniai. Į vakarus nuo miestelio, už 0,5 km, Belvederio kaime yra Belvederio dvaras, taip pat bastioniniai Belvederio įtvirtinimai.

Istorija

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Senosios Seredžiaus bažnyčios.
Senasis Seredžiaus tiltas

Viduramžiais ties dabartiniu Seredžiumi, Nemuno ir Dubysos santakoje stovėjo kryžiuočių pilis (Dubysos pilis). Tai buvo ir svarbus lietuvių gynybos punktas – ant piliakalnio stovėjo Pieštvės pilis, sunaikinta 1363 m.

XVI a. viduryje ėmė kurtis miestelis, turėjęs turgaus, vėliau ir prekymečių privilegiją. Iki XVII a. buvo svarbus prekybos centras prie Nemuno, gyveno daug pirklių ir amatininkų. 1829 m. vanduo nuplovė dalį šlaito, kurio papėdėje stovėjo nemažai namų ir Seredžiaus bažnyčia – viskas nugarmėjo su potvynio vandenimis.

Istoriniuose šaltiniuose minimas vytinių uostas ir statykla prie Seredžiaus[7].

I pasaulinio karo metu miestelis nukentėjo 1914 m. rudenį, kai per Nemuną ties juo kėlėsi iš Rytprūsių atsitraukianti Rusijos imperijos generolo Renenkampfo armija. Taip pat žiaurūs mūšiai Seredžiaus apylinkėse – Dubysos slėnyje vyko 1915 m. pavasarį-vasarą. Kautynių metu didelė dalis miestelio sudegė, buvo numušti bažnyčios bokštai.

1934 m. miestelyje pradėtos statyti kareivinės,[8] 1935 m. čia įsikūrė Lietuvos Trečiojo pėstininkų Lietuvos Didžiojo Kunigaikščio Vytauto pulko 2 batalionas ir Antrojo artilerijos pulko 2-oji grupė.

Po 1940 m. birželio okupacijos Seredžiaus kareivinėse įsikūrė sovietų 125-osios šaulių divizijos 749 šaulių pulkas. II pasaulinio karo metu, Vokietijai užpuolus TSRS, miestelis buvo užimtas jau 1941 m. birželio 22 d. Vokietijos armijos 8-tosios tankų divizijos, 28-ojo šaulių pulko, 8-ojo motociklininkų bataliono karių. Užimant Seredžių žuvo nemažai Raudonosios Armijos kareivių, įsikūrusių vietos kareivinėse. Vokiečių diversantams pavyko užimti sveiką tiltą per Dubysą. Mūšiai miestelio apylinkėse vėl vyko 1944 m. vasarą – besitraukiantys Vokietijos kariai susprogdino aukščiau minėtą tiltą, bet netrukus jis buvo atstatytas vokiečių belaisvių.

  • Seredžiaus žydai
  • Seredžiaus sinagogos pamatai.
    Seredžiaus sinagogos pamatai.
  • Paminklinis akmuo Seredžiaus žydams atminti Skrebenų holokausto vietoje
    Paminklinis akmuo Seredžiaus žydams atminti Skrebenų holokausto vietoje
  • Senųjų kapinių akmuo
    Senųjų kapinių akmuo
  • Atminimo ženklai buv. sinagogos vietoje
    Atminimo ženklai buv. sinagogos vietoje

Seredžiuje gyveno gausi žydų bendruomenė: 1897 m. surašymo duomenimis miestelyje gyveno 1174 žydai (Knygoje The Encyclopedia of Jewish life before and during the Holocaust,Volume III, 2001, P.1163. pateiktais duomenimis jie sudarė 71 proc. miestelio gyventojų). 1914 m. Seredžiuje gyveno 800 žydų, vėliau jų skaičius (daugiausia dėl emigracijos) ėmė mažėti – 1940 m. buvo apie 500 (sudarė 42 proc. miestelio gyventojų). Tarpukario laikais vietos žydai turėjo sinagogą, du chederius (privačias mokyklas) taip pat dar vieną mokyklą hebrajų kalba, biblioteką, įvairių žydų partijų skyrius, labdaros organizacijas, „Makabi“ sporto klubą.

Istoriko Arūno Bubnio duomenimis 1941 m. rugpjūtį miestelyje buvo likusios 112 žydų šeimų (356 žmonės). Dalis jų (62 moterys ir 14 vyrų) nužudyti ties Vilkija, Jaučakiuose, 1941 m. rugpjūčio 28 d., didesnė dalis 193 žmonės (6 vyrai, 61 moteris ir 126 vaikai) – už 2 km nuo Seredžiaus Vilkijos link esančiame Skrebenų miške.[9] Vietos liudininkų žiniomis ties Skrebenais, maždaug toje pačioje vietoje nužudyti ir likę miestelio žydai.[10] 2014 m. apytikslėje žydų žudynių vietoje pastatytas paminklas.[11]

Iš Seredžiaus yra kilęs garsus JAV artistas Al Jolson (gimė 1886 m., kaip Asa Yoelson, 1894 m. emigravo į JAV).

  • Seredžiaus partizanai
  • Kryžius Seredžiaus partizanams.
    Kryžius Seredžiaus partizanams.
  • Kryžius ir paminklai Seredžiaus partizanams atminti.
    Kryžius ir paminklai Seredžiaus partizanams atminti.
  • Seredžiaus partizanų paminklas, fragmentas.
    Seredžiaus partizanų paminklas, fragmentas.
  • Buvusi miestelio NKVD būstinė.
    Buvusi miestelio NKVD būstinė.
  • Seredžiaus partizanų sąrašas.
    Seredžiaus partizanų sąrašas.
  • Seredžiaus partizanų sąrašas.
    Seredžiaus partizanų sąrašas.

Pokario metais Seredžiaus apylinkėse aktyviai veikė Lietuvos partizanai – Kęstučio apygardos, Vaidoto partizanų rinktinės, Vlado Bilkio-Velnio organizuotas „Ąžuolo“ būrys ir Kazio Puidoko-Beržo būrys. Du kartus – 1944 m. gruodžio 1 d. ir 1945 m. birželio 6 d. naktį partizanai atakavo ir patį miestelį, užėmė jo centre buvusią NKVD ir stribų būstinę. Pirmajam miestelio puolimui (1944) vadovavo garsus Lietuvos partizanų vadas Kazys Veverskis.

Paskutinis Seredžiaus apylinkių partizanas, Jonas Bartušas-Ukrainietis, žuvo 1960 m. vasarą.

Sovietmečiu buvo kolūkio centrinė gyvenvietė. 1999 m. patvirtintas Seredžiaus herbas.

Administracinis-teritorinis pavaldumas
XIX a. pradžia – 1948 m. Seredžiaus valsčiaus centras Kauno apskritis
1948–1950 m. Vilkijos apskritis
1950–1962 m. Seredžiaus apylinkė (1950–1954 ir 1963–1995 m. jos centras) Vilkijos rajonas
1962–1995 m. Jurbarko rajonas
1995– Seredžiaus seniūnijos centras Jurbarko rajono savivaldybė

Gyventojai

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Demografinė raida tarp 1868 m. ir 2021 m.
1868 m.*[3] 1900 m.*[2] 1902 m.[12] 1923 m.sur.[13] 1959 m.sur.[14] 1970 m.sur.[15] 1979 m.sur.[16]
562 1 700 1 833 931 1 092 848 784
1982 m.[17] 1986 m.[18] 1989 m.sur.[19] 2001 m.sur.[20] 2011 m.sur.[21] 2021 m.sur.[22] -
750 619 750 749 590 461 -
  • * pagal enciklopedijos išleidimo metus. Metai, kurių duomenys pateikti enciklopedijoje, nenurodyti.

Žymūs žmonės

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Piliakalniai

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Palemono kalnas
Pagrindinis straipsnis – Seredžiaus piliakalniai.

Vakarinėje miestelio pusėje, prie Pieštvės upelio, išlikęs XIII a. piliakalnis (dar vadinamas Palemono kalnu). Pasak vienos legendos, Nerono valdymo laikais iš Romos pabėgęs jo giminaitis Palemonas čia radęs prieglobstį. Čia buvo garsi senovės lietuvių šventvietė, vėliau stovėjo Pieštvės pilis, pirmą kartą paminėta 1293 m. Ją kryžiuočiams pavyko sudeginti tik sugriovus Kauno pilį 1363 m.; pilis buvo atstatyta 1412 m., tačiau XV a. pabaigoje sunyko.

Apie 700 m į pietryčius nuo Palemono kalno, Nemuno ir Dubysos santakoje, jų dešiniuosiuose krantuose yra antrasis piliakalnis, dažniausiai vadinamas Palocėliais. Manoma, kad čia stovėjo kryžiuočių Dubysenbuerg pilis (Dubysos pilis).

Galerija

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
  • Seredžius, žvelgiant nuo Kriūkų pusės
    Seredžius, žvelgiant nuo Kriūkų pusės
  • Seredžius 2009 m. spalį
    Seredžius 2009 m. spalį
  • Miestelis nuo bažnyčios kalno
    Miestelis nuo bažnyčios kalno
  • Miestelis nuo Nemuno pusės, 2008 m. vasara
    Miestelis nuo Nemuno pusės, 2008 m. vasara
  • Seredžiui Pieštvei 710 metų
    Seredžiui Pieštvei 710 metų
  • Ąžuolynas Pieštvės gynėjams
    Ąžuolynas Pieštvės gynėjams
  • S. Šimkaus chorų festivalių ženklas
    S. Šimkaus chorų festivalių ženklas
  • Šv. Jono koplytėlė (atstatyta 1989, atnaujinta 2018 m.)
    Šv. Jono koplytėlė (atstatyta 1989, atnaujinta 2018 m.)

Šaltiniai

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
  1. ↑ Aldonas Pupkis, Marija Razmukaitė, Rita Miliūnaitė. Vietovardžių žodynas. – Vilnius, Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2002. ISBN 5-420-01497-1. // (internetinis leidimas) [sudarytojai Marija Razmukaitė, Aldonas Pupkis]. ISBN 978-9955-704-23-2.
  2. ↑ 2,0 2,1 Средникъ. Энциклопедический словарь Брокгауза и Ефрона, Т. 31 (61) : София — Статика. С.-Петербургъ, 1900., 348 psl. (rus.)
  3. ↑ 3,0 3,1 Географическо-статистический словарь Российской империи, T. 4 (Павастерортъ — Сятра-Касы). СПб, 1868, 714 psl.
  4. ↑ Aleksandras Vanagas. „Lietuvos miestų vardai“ (antrasis leidimas). – Vilnius, Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2004. // psl. 154
  5. ↑ 153 įdomiausi Lietuvos miesteliai. – Kaunas, Terra Publica, 2010. // psl. 284
  6. ↑ Gitana Kazimieraitienė. „Legendos pasakoja“. Lietuvos geografiniai objektai. – Kaunas, „Šviesa“, 2008. // psl. 99
  7. ↑ „Seredžius – šimtmečių istorija ir legendos“. www.jurbarkosviesa.lt. Suarchyvuotas originalas 2020-02-14. Nuoroda tikrinta 2020-04-10.
  8. ↑ Seredžiaus karinis miestelis (Išlikęs) autc.lt
  9. ↑ http://genocid.lt/Leidyba/12/bubnys.htm
  10. ↑ http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2012-09-21-nijole-grineviciute-dabar-jie-osia-misko-medziai/88326
  11. ↑ http://m.kauno.diena.lt/naujienos/kaunas/miesto-pulsas/ka-liudija-vokiska-lupine-armonikele-650789
  12. ↑ Алфавитный списокъ населенныхъ мѣстъ Ковенской губерніи. – Ковна, Тіпографія Губернскаго Правленія, 1903.
  13. ↑ Lietuvos apgyventos vietos: pirmojo visuotinojo Lietuvos gyventojų 1923 m. surašymo duomenys. Kaunas: Finansų ministerija. Centralinis statistikos biūras, 1925.
  14. ↑ Lietuvos TSR kaimo gyvenamosios vietovės 1959 ir 1970 metais (Visasąjunginių gyventojų surašymų duomenys). Vilnius: Centrinė statistikos valdyba prie Lietuvos TSR Ministrų tarybos, 1974.
  15. ↑ Seredžius. Mažoji lietuviškoji tarybinė enciklopedija, T. 3 (R–Ž). Vilnius, Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1971, 188 psl.
  16. ↑ Lietuvos TSR kaimo gyvenamosios vietovės (1979 metų Visasąjunginio gyventojų surašymo duomenys). Vilnius: Lietuvos TSR Centrinė statistikos valdyba, 1982.
  17. ↑ Seredžius. Lietuviškoji tarybinė enciklopedija, X t. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 1983. T.X: Samnitai-Šternbergas, 116 psl.
  18. ↑ Seredžius. Tarybų Lietuvos enciklopedija, T. 3 (Masaitis-Simno). – Vilnius: Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1987. // psl. 656
  19. ↑ Kaimo gyvenamosios vietovės (1989 metų Visuotinio gyventojų surašymo duomenys). Vilnius: Lietuvos Respublikos Statistikos departamentas, 1993.
  20. ↑ Tauragės apskrities gyvenamosios vietovės ir jų gyventojai. Vilnius: Statistikos departamentas, 2003.
  21. ↑ Gyventojai gyvenamosiose vietovėse: Lietuvos Respublikos 2011 metų gyventojų ir būstų surašymo rezultatai. Vilnius: Statistikos departamentas, 2013. Suarchyvuota 2022-04-08.
  22. ↑ Gyventojai gyvenamosiose vietovėse: Lietuvos Respublikos 2021 metų gyventojų surašymo rezultatai. Vilnius: Statistikos departamentas, 2022.
  • Seredžius. Mūsų Lietuva, T. 2. – Bostonas: Lietuvių enciklopedijos leidykla, 1965. – 333 psl.

Nuorodos

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Ž • A • R
Svarbiausios gyvenvietės Jurbarko rajono savivaldybėje
Miestai
Miesteliai
Seniūnijų centrai
Herbinės gyvenvietės
· Eržvilkas (2016) · Girdžiai (2013) · Jurbarkai (2019) · Jurbarkas (1993) · Raudonė (1998) · Seredžius (1999) · Skirsnemunė (2002) · Smalininkai (2018) · Stakiai (2021) · Šimkaičiai (2019) · Vadžgirys (2019) · Veliuona (1992) · Viešvilė (2011)
Kitos gyvenvietės

Aplinkinės gyvenvietės

KLAUSUČIAI – 6 km Padubysys – 6 km ČEKIŠKĖ – 13 km
VELIUONA - 10 km
RAUDONĖ - 20 km JURBARKAS - 43 km
Į šiaurės vakarus Į šiaurę Į šiaurės rytus
Į vakarus Į rytus
Į pietvakarius Į pietus Į pietryčius
VILKIJA – 13 km
KAUNAS - 44 km
Rodomas puslapis "https://lt.wikipedia.org/w/index.php?title=Seredžius&oldid=7193006"