Senasis hebrajų raštas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigacija, paiešką
Senasis hebrajų raštas
Mesad Hashavyahu Ostracon Replica.JPG
Tipas: abdžadas
Naudojamas kalbose: senoji hebrajų kalba
Rašymo kryptis: iš dešinės į kairę
Laikotarpis: X a. pr. m. e.- II a.
ISO 15924:
Unicode:
Genealogija
Kilmė: Sinajaus raštas
 Finikiečių raštas
  Hebrajų raštas
Dukterinės sistemos: samariečių

Senasis hebrajų raštas – garsinis priebalsinis raštas (abdžadas), kilęs iš finikiečių rašto, izraelitų naudotas užrašyti senajai hebrajų kalbai.

Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Senasis hebrajų raštas, kaip ir giminingas aramėjų raštas, buvo tiesiogiai kilęs iš finikiečių rašto. Jį perėmė ir savo kalbai užrašyti adaptavo izraelitai, atsikėlę į Kanaaną apie XIV a. pr. m. e. Ankstyviausias jo pavyzdys aptinkamas Zaito akmenyje (apie XI-X a. pr. m. e.), kur eilės tvarka išraižytos abėcėlės raidės. Šiek tiek vėlesnis yra Gezerio kalendorius.

Iš pradžių beveik nesiskirdamas nuo finikiečių rašto, ilgainiui hebrajų raštas galutinai atsiskyrė, įgaudamas savitas formas. Būdingiausias hebrajų raštui bruožas buvo tiesių, ryškių linijų nykimas ir kursyvinių formų radimasis. Gali būti, kad šis faktas buvo nulemtas to, jog Izraelyje nebuvo tradicijos kurti skulptūras bei akmenines stelas su įrašais. Šis raštas daugiau aptinkamas ant keramikos, antspaudų. Nors jis buvo pirmiausia naudotas hebrajų kalbai užrašyti, įrašų šiuo raštu aptinkama ir kitomis giminingomis kalbomis, pvz., moabitų.

Hebrajų raštas Bar Kochbos sukilimo monetose

Nuo VIII a. pr. m. e. izraelitus ištikus istoriniams kataklizmams, daug jų buvo ištremti. Tačiau raštas ir toliau buvo naudojamas dviejų etninių grupių - samariečių ir žydų.

Žydų tarpe po V a. pr. m. e. raštą beveik ištūmė aramėjų raštas ir vėliau iš pastarojo išsivystęs naujasis hebrajų raštas. Tiesa, žydai ir vėliau kelis kartus naudojo senąjį hebrajų raštą kaip tautinės tapatybės išraišką. Pvz., jis buvo naudojamas Hasmonėjų karalystės monetose (II-I a. pr. m. e.), Žydų-Romėnų karo (66–73 m.), Bar Kochbos sukilimo (132–136 m.) metu.

Samariečiai, tuo tarpu, nors ir perėmė aramėjų kalbą, ir toliau naudojo senąjį hebrajų raštą, kuris vystėsi toliau. Apie II a. pr. m. e. iš jo išsivystė gerokai sudėtingesnė forma - samariečių raštas, iki mūsų dienų naudojamas rašyti šventiesiems samariečių tekstams.

Abėcėlė[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Kaip iš kitus Artimųjų Rytų abdžadus, senąjį hebrajų raštą sudarė apie 22 raidės, su keliomis išimtimis naudotos priebalsiams užrašyti. Jos vadinamos finikiečių raidžių pavyzdžiu. Balsiai šiuo raštu nebuvo užrašomi, bet nuspėjami.

Paleo-hebrew alphabet.jpg