Lotynų abėcėlė

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
(Nukreipta iš puslapio Lotynų raštas)
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Lotynų abėcėlė
Caslon-schriftmusterblatt.jpeg
Tipas: abėcėlė
Naudojamas kalbose: daugybė pasaulio kalbų Europoje, Amerikoje, Afrikoje ir kitur.
Rašymo kryptis: iš kairės į dešinę
Laikotarpis: VI a. pr. m. e.-dabar
ISO 15924: latn
Unicode:
Genealogija
Kilmė: Sinajaus raštas
 Finikiečių raštas
  Graikų raštas
   Etruskų raštas
    Lotynų raštas
Dukterinės sistemos: lotynų rašto variacijos

Lotynų abėcėlė yra plačiausiai paplitusi abėcėlinė rašto sistema pasaulyje. Lotynų abėcėlė atsirado iš vakarietiškojo graikų abėcėlės varianto, kurį perėmė ir modifikavo ankstyvąją Romą valdę etruskai. Ši abėcėlė buvo perimta ir toliau modifikuota senovės romėnų, rašiusių lotynų kalba.

Viduramžiais ši abėcėlė buvo pritaikyta romanų kalboms, kurios yra kilusios iš lotynų kalbos, taip pat keltų, germanų, baltų ir kai kurioms slavų kalboms ir galiausiai beveik visoms Europos kalboms.

Kolonializmo amžiuje lotynų abėcėlė pasklido po pasaulį ir buvo pritaikyta indėnų, australų, Austronezijos tautų, Rytų Azijos ir Afrikos kalboms.

Lotynų abėcėlėmis šiais laikais vadinamos visos tiesiogiai iš pirminės lotynų abėcėlės kilusios rašto sistemos. Šiuose variantuose gali nebūti kai kurių klasikinio romėnų rašto raidžių (pvz., Rotokas abėcėlė) arba gali būti pridėtos papildomos raidės (pvz., danų ir norvegų abėcėlės). Laikui bėgant šiek tiek keitėsi raidžių forma, įvestos visiškai naujos mažosios raidės.

Žemiau pateikiama lotynų kalbos abėcėlė:

-
A B C D E F G H I J K L M N O P Q R S T U V W X Y Z

Istorija[taisyti | redaguoti kodą]

Lotynų abėcėlė kilo iš etruskų arba vakarų graikų (pietų italų) abėcėlės. Anksčiau lotynų abėcėlė turėjo tik 21 raidę:

-
A B C D E F Z H I K L M N O P Q R S T V X

Raidė Z buvo išimta iš abėcėlės 312 m. pr. m. e. (vėliau ji buvo grąžinta). Raidė C buvo naudojama garsams [k] ir [g]; 234 m. pr. m. e. buvo sukurta raidė G (pridėjus prie C skersinį brukšnelį. I amžiuje pr. m. e. žodžių užrašymui buvo pridėtos raidės Y ir Z, kuriuos buvo paimtos iš graikų kalbos. Susidarė klasikinė lotynų abėcėlė, susidedanti iš 23 raidžių:

-
A B C D E F G H I K L M N O P Q R S T V X Y Z

Jau šiais laikais įvyko skiemeninių ir neskiemeninių raižių I ir V kombinacijų (I/J ir U/V), o taip pat atskira raide pradėtas laikyti digrafas VV, naudojamas germanų kalbų rašte. Rezultate gavosi šiuolaikinė abėcėlė, susidedanti iš 26 raidžių:

-
A B C D E F G H I J K L M N O P Q R S T U V W X Y Z

Senovės romėnai naudojo didžiąsias raides, mažosios raidės atsirado viduramžiais.

Raidžių modifikacija[taisyti | redaguoti kodą]

Daugumai kalbų lotynų abėcėlė buvo nepakankama. Todėl dažnai naudojami įvairūs diakritiniai ženklai, ligatūros ir kitos raidžių modifikacijos. Pavyzdžiai:

Ā Ă Â Ä Å Ą Æ Ç Č Ð Ē Ę Ė Ğ Ģ Î Į Ķ Ł Ñ Ö Ø Œ ß Ş Š Ţ Ü Ū Ų Ŭ Þ Ž


Vikiteka