Hasmonėjų karalystė

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
ממלכת החשמונאים
Mamleḵeṯ haḤashmona'im
Hasmonėjų karalystė
Seleukidų vasalė 140-110 m. pr. m. e.
Romos klientė 63-40 m. pr. m. e.
Blank.png
142 m. pr. m. e. – 37 m. pr. m. e. Blank.png
Location of
Karalystės plėtra
Sostinė Jeruzalė
Valdymo forma monarchija
karaliai
 142–134 m. pr. m. e. Simonas Thasi
 40–37 m. pr. m. e. Antigonas
Era Senovė
 - Įkuriama 142 m. pr. m. e. m.
 - Panaikinta 37 m. pr. m. e. m.

Hasmonėjų karalystė – istorinė valstybė istoriniame Palestinos regione, egzistavusi II a. pr. m. e.I a. pr. m. e. ir valdyta Hasmonėjų dinastijos (hebr.חַשְׁמוֹנַּאִים‏‎ = Ḥashmona'im). Jos centras buvo Judėjos regionas, tačiau didžiausio išsiplėtimo laikotarpiu jos teritorija apėmė beveik visą Palestinos ir dalį Užjordanės regionų.

Pirmieji karalystės egzistavimo metai aprašyti Senajame Testamente (Makabiejų knygose). Daugiausia žinių apie šios karalystės raidą suteikia žydų istorikas Juozapas (37–100 m. e. m.) savo knygoje „Žydų karai“.

Raida[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Prielaidos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Hasmonėjų karalystė formavosi istoriniame Judėjos regione, kuriame I tūkst. pr. m. e. pradžioje klestėjo Judėjos karalystė. VII a. pr. m. e. karalystė buvo sunaikinta, ir didelė dalis vietos gyventojų izraelitų buvo ištremti. VI a. pr. m. e. valdant Persijai, jiems leista sugrįžti į tėvynę, tačiau šią teritoriją valdė Makdonijos imperija, Seleukidų imperija ir Ptolemėjų imperija. Pastarosios dvi valstybės nuolat konkuravo dėl Palestinos, kuri įjo iš rankų į rankas keletą kartų. Galiausiai 200 m. pr. m. e. Antiochas III sumušė Ptolemėjų armiją ir susigrąžino kontrolę Palestinoje.

Skirtingų valstybių valdomi žydai išlaikė religinę autonomiją, ir jų tarpe dvasinę valdžią turėjo aukščiausiasis kunigas (hebr.כהן גדול‏‎ = kohen gadol). Gyventojai buvo susiskaldę į skirtingas grupuotes, kurių dalis palaikė Ptolemėjus, o kita – Seleukidus. Dar viena grupuotė apskritai priešinosi krašto helenizacijai. Helenizacijos procesas čia buvo labai stiprus, ir Jeruzalė buvo perkurta pagal graikiško miesto pavyzdį.

Nepaisant to, Seleukidai persekiojo žydus. 168 m. pr. m. e. grįždamas iš karo su Ptolemėjais, Antiochas IV nusiaubė Jeruzalės šventyklą išplėšdaas jos altorių ir brangius indus, ir surengdamas žydų skerdynes. Buvo uždrausti žydų papročiai, tokie kaip apipjaustymas ar šabato šventimas, šventųjų raštų saugojimas. Didėjanti įtampa tarp judaizmo ir helenizmo prasiveržė kaip Makabiejų sukilimas. Vadovaujami Matatijaus ir jo sūnų, žydai sukilo prieš Seleukidų valdžią naudodami partizanines technikas. Apgynę Jeruzalę jie atkūrė šventyklos altorių, ir šiuo įvykiu prasidėjo Hanukos šventimo tradicija.

Makabiejai taip pat sudarė sąjungą su Romos respublika, ir galiausiai sugebėjo apsiginti nuo Seleukidų armijos. Jie sėkmingai pasinaudojo įpėdinystės krize, kilusia dėl Seleukidų sosto, dėl ko Matatijaus sūnus Jonatanas 153 m. pr. m. e. buvo paskirtas vyriausiuoju kunigu ir galėjo konsoliduoti valdžią. 145 m. pr. m. e. pasinaudodamas vėl kilusiu karu tarp Seleukidų ir Ptolemėjų, Jonatanas toliau sustiprino valdžią ir net praplėtė savo kontroliuojamas teritorijas, gaudamas dalį pietinės Samarijos ir Perėją.

Ekspansija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

142 m. pr. m. e. nužudžius Jonataną, kontrolę perėmė jo brolis Simonas Thasi. Jis paskelbtas aukščiausiuoju kunigu, paėmė Seleukidų tvirtovę Akrą prie Jeruzalės, o 139 m. pr. m. e. gavo Romos respublikos pripažinimą kaip naujos valstybės valdovas (etnarchas). Tiesa, jis pripažino Seleukidų siuzerenitetą. Svarbiausias jo valstybės išplėtimas buvo prėjimas prie jūros, nes Hasmonėjai užvaldė Jafos uostą.

135 m. pr. m. e. valstybėje valdžią paėmė Simono sūnus Jonas Hirkanas. Jis toliau valdė kaip aukščiausiasis kunigas ir Seleukidų vasalas (etnarchas). Pasinaudodamas vidiniais neramumais Seleukidų imperijoje ir jų karais su Partų imperija, Jonas įgijo vis daugiau nepriklausomybės ir plėtė savo valdas. Jam valdant prie karalystės prijungta Samarija, Galilėja ir Edomo kontroliuojamos sritys pietuose. Be to, Hasmonėjų pajėgos perėjo Jordano upę ir nukariavo visą Užjordanę.

Po Jono mirties valdžią paėmė jo vyriausias sūnus Aristobulas I, kuris įkalino savo motiną ir brolius, kad galėtų netrukdomas valdyti. Jis pirmasis titulavosi karaliumi ir buvo visiškai nepriklausomas. Tačiau jam po metų mirus, išsilaisvinęs brolis Aleksandras Janai toliau stiprino valdžią. Kitapus Jordano jaunai karalystei grasino Nabatėjų karalystė, kuri nukariavo Užjordanę. 93 m. pr. m. e. Gadaros mūšyje Aleksandras pralaimėjo ir buvo priverstas atsisakyti pretenzijų šiame krašte. Nepaisant to, jam valdant Hasmonėjų karalystė kontroliavo visą Palestiną į vakarus nuo Jordano.

Nuosilpis[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Jono ir Aleksandro valdymo laikais formavosi įtakinga žydų religinė partija fariziejai, kuri ragino grįžti į ortodoksinį judaizmą. Jie kritikavo tai, kad pasaulietiniai valdovai kartu išlaiko ir aukščiausiojo kunigo postą, ragino valdžių atskyrimo. Jie kirtosi su oficialiąja judaizmo srove – sadukiejais.

Po Jono mirties į valdžią atėjusi jo žmona Salomėja Aleksandra palaikė fariziejų liniją, dėl ko ši religinė sekta sparčiai stiprėjo. 67 m. pr. m. e. naujas karalius Hirkanijas II tęsė motinos pradėtą politiką, o prieš jį stojo brolis Aristobulas II, kuris susivienijo su sadukiejais. Tai vedė į pilietinį karą tarp dviejų brolių ir dviejų religinių srovių.

Šiuo karu pasinaudojo romėnai, kurie atsiuntė į pagalbą karvedį Pompėjų. Šis išsilapino Judėjoje ir pasiekė Jeruzalę. Jam padedant į valdžią buvo sugrąžintas Hirkanas II, tačiau jis prisiekė ištikimybę Romai. Taip karalystė tapo Romos protektoratu. Jai palikta valdovo institucija, tačiau vidaus politiką reguliavo romėnai. Jos teritorija buvo suskaidyta į 5 vienetus, kurių kiekvieną valdė tarybos (gr. συνέδρια = Synedria). Jų centrai buvo Jeruzalėje, Gadaroje, Amathus, Jerihe ir Sephoryje.

40 m. pr. m. e. Romėnų valdas rytuose užpuolė Partų imperija, kuri laikinai užkariavo visą Viduržemio jūros rytinį pajūrį. Tuo pasinaudojo Aristobulo II sūnus Antigonas. Jis nušalino savo dėdę Hirkaną II nuo aukščiausiojo kunigo pareigų ir juo pasiskelbė pats.

Jo priešas Erodas tuo metu susivienijo su romėnais (Marku Antonijumi), ir kuomet romėnai išvijo partus ir atkūrė savo valdžią regione, Antigonas buvo pašalintas iš valdžios ir nužudytas. Pasodinus Erodą į Judėjos karalystės sostą, Hasmonėjų dinastijos valdžia baigėsi, ir įkurta Erodo Judėjos karalystė.


Valdovai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Canaan-Orn.png
Kanaano istorija
Kanaano prešistorė
Kanaanitų miestai valstybės:
Hacoras, Megidas, Rehobas, Šechemas, Lachišas, Gatas, Jeruzalė, Aškelonas
Vidurinioji Egipto karalystė
Egipto imperija
Valstybės XII–VIII a. pr. m. e.:
Finikija, Filistija, Izraelis, Judėja, Bašanas, Amonas, Moabas, Edomas
Asirija > Babilonija
Achemenidų imperija
Makedonija > Seleukidai
Hasmonėjai
Erodo Judėjos karalystė
Roma (Arabija, Judėja)
Palestina, Libanas, Jordanija