Romėniški skaičiai

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Romėniški skaičiai
Barcelona St cristòfol any 1503.JPG
Tipas: skaitmenys
Naudojamas kalbose: visose
Rašymo kryptis: iš kairės į dešinę
Laikotarpis:
ISO 15924:
Unicode:
Genealogija
Kilmė: Atikos skaitmenys
 Etruskų skaitmenys
  Romėniški skaitmenys
Dukterinės sistemos: nėra

Romėniški skaičiai – skaičių sistema naudota Senovės Romoje, adaptuota iš etruskų. Romėniški skaičiai žymimi raidėmis, vienas skaičius gali būti užrašytas vienos ar daugiau raidžių kombinacija.

Romėniški skaičiai dažniausiai rašomi didžiosiomis raidėmis ir neretai naudojami žymėti eiliškiems įvykiams, pavyzdžiui, amžiams, skyriams, kūrinių dalims.

Žymėjimas[taisyti | redaguoti kodą]

Pagrindiniai septyni skaičiai:

  • I arba i – 1,
  • V arba v – 5,
  • X arba x – 10,
  • L arba l – 50,
  • C arba c – 100 (centum – „šimtas“),
  • D arba d – 500,
  • M arba m – 1000 (mille – „tūkstantis“).

Skaičių kombinacijos sudaromos laikantis tam tikrų taisyklių.

  • II arba ii – 2,
  • III arba iii – 3,
  • IV – 4,
  • VI arba vi – 6,
  • VII arba vii – 7,
  • VIII arba viii – 8,
  • IX arba ix – 9.


Romėniškojo skaičiaus reikšmė nustatoma taip: jei didesnis skaitmuo yra prieš mažesnį arba du skaitmenys yra vienodi, tai jie sudedami, o jei mažesnis yra prieš didesnį, tai mažesnis atimamas iš didesnio. Pavyzdžiui,

MCXLIV = 1000 + 100 + 50 – 10 + 5 – 1 = 1144.

Didesni skaičiai sudaromi braukiant brūkšnį viršuje, kuris reiškia padauginimą iš 1000:

Dar didesni skaičiai sudaromi braukiant dvigubą brūkšnį viršuje arba vieną apačioje, kas reiškia padauginimą iš 1000 000. Standarto nėra. Pvz., 10 milijonų bus žymima (X).