Rutulinių amforų kultūra – neolito amžiaus archeologinė kultūra, maždaug 3400 m. pr. m. e. – 2600 m. pr. m. e. paplitusi tarp Elbės ir Dniepro vidurupio, šiaurėje siekė Baltijos jūros pakrantę, o pietuose Dniestro ir Pruto aukštupius.[1]. Rutulinių amforų kultūra ilgą laiką buvo kildinama iš stepių zonos. Pastaraisiais metais archeolaogai linkę manyti, kad rutulinių amforų kultūra susiformavo Lenkijos teritorijoje Piltuvėlinių taurių ir Lendjelio kultūros bendruomenių gyventoje teritorijoje. Išskiriamos trys teritorinės grupės. Pagal naujausius archeologinius duomenis, vėlyvojo neolito Lietuvos teritorija gali būti įtraukta į rutulinių amforų kultūros periferinę sritį.
Rutulinių amforų kultūros inventoriui budingi indai: amforos duobenys ir puodai. Keramikos ornamentika nesudėtinga. Iš titnaginų dirbinių daugiausiai randama keturkampio skersinio pjūvio nežymiai platėjančiais ašmenimis ir šlifuotu paviršiumi kirvių. Rutulinių amforų gyventojai labai mėgo gintarinius dirbinius. Bendruomenės ekonominį pagrindą sudarė pusiau klajoklinė gyvulinkystė, dėlto nesivertė žemdirbyste.
Viena išraiškingiausių rutulinių amforų kultūros gyvenviečių yra Jaros I gyvenvietė (Anykščių r.).
