Pranas Baleniūnas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
Bullet purple.png
Bullet purple.png
Pranas Baleniūnas
Gimė: 1900 m.
Belazariškiai, Siesikų valsčius
Mirė: 1965 m. sausio 15 d. (~65 metai)
Vorkuta
Tėvai: Juo­zas ir Ona Ba­le­niū­nai
Veikla: skulptoriaus, archeologas

Pranas Baleniūnas (1900 m. Belazariškiai, Siesikų valsčius – 1965 m. sausio 15 d. Vorkuta. Pa­lai­do­tas se­no­sio­se Vor­ku­tos ka­pi­nė­se. Ka­pas ne­iš­li­ko.) – Lietuvos skulptorius, archeologas.

Biografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

19191922 m. tarnavo savanoriu Lietuvos kariuomenėje, vėliau Kaune mokėsi pas skulptorių P. Aleksandravičių, 19241925 m. – Vilniaus universitete pas B. Balzukevičių.

Dirbo pas J. Zikarą, 19251935 m. Kaune – skulptoriumi dekoratoriumi, turėjo savo dirbtuves, gar­sė­jo kaip pui­kus skulp­tū­rų, ypač po­mir­ti­nių kau­kių, lie­ji­kas, pa­dė­da­vęs gar­siems skulp­to­riams iš­lie­ti kū­ri­nius. Ta­čiau ir pats yra su­kū­ręs ke­le­tą skulp­tū­rų: Jėzaus Kris­taus skulp­tū­rą (1933 m.) po­eto J. Ma­čiu­lio-Mai­ro­nio na­mų so­de Kau­ne, pa­min­klą ant Šlei­vių ka­po Antašavoje. Res­tau­ra­vo Pa­žais­lio vie­nuo­ly­no al­to­rių. 1935–1937 m. Karo muziejaus vyr. laborantas, 19371944 m. – Vytauto Didžiojo kultūros muziejaus Priešistorinio skyriaus konservatorius.

1944 m. rugpjūčio 16 d. NKVD kontr­žval­gy­bos sky­riaus su­im­tas, tar­dytas ir 1945 m. nu­teis­tas 15 me­tų lais­vės at­ėmi­mo ka­tor­go­je, ištremtas kalėti į Vorkutos lagerius, po Stalino mirties trumpam buvo grįžęs į Lietuvą, tačiau čia gyventi negalėjo. Vorkutoje išėjęs į laisvę dirbo bareljefų liejėju. Buvo vedęs du kartus, su pirmąja žmona Elena Kibildyte turėjo du sūnus.

Dirbdamas Vytauto Didžiojo muziejuje dažnai būdavo siunčiamas kasinėti ardomų kapinynų, konservuodavo ir restauruodavo radinius, rengiant Priešistorinio skyriaus ekspoziciją paruošė ir konservavo visą atrinktą medžiagą, pagamino visus reikalingus modelius. Tyrinėjimuose pritaikė įvairias metodikas: smulkių dirbinių išplovimą vandens pompa, jų neišjudinus, sunykusių dirbinių sutvirtinimą gipsu ir parafinu ir kt. Tai buvo kruopštus ir darbštus tyrinėtojas, tačiau jo darbai liko nepaskelbti.

Kasinėjo Kiemelių, Padkarališkių (Širvintų rajono savivaldybė) senkapius (1938 m.), Meldinių (Pakruojo rajono savivaldybė), Pakapių (Kauno rajono savivaldybė) senkapius, Beižonių (Trakų rajono savivaldybė), Rinkšelių, Sandrausiškės (Raseinių rajono savivaldybė), Dubingių (Molėtų rajono savivaldybė) pilkapynus, Ruseinių (Kėdainių rajono savivaldybė), Veršvų (Kaunas) kapinynus (1939 m.), Ankštakių, Auksūdžio I, Auksūdžio II, Genčų, Jazdų, Kurmaičių, Kūlsodžio, Laivių, Lazdininkų, Reketės, Rūdaičių, Senkų, Tūbausių (Kretingos rajono savivaldybė), Gintališkės, Šateikių (Plungės rajono savivaldybė) kapinynus, Bendžiukų (Molėtų rajono savivaldybė), Godelių (Plungės rajono savivaldybė), Tauzų (Skuodo rajono savivaldybė) senkapius, Kurmaičių (Kretingos rajono savivaldybė), Vaitiekūnų (Radviliškio rajono savivaldybė) pilkapynus (1940 m.) Veršvų (Kaunas) kapinynus (1940–1941 m.) Dimitravo, Kiauleikių (Kretingos rajono savivaldybė) kapinynus (1941 m.), Pamanteikių (Ukmergės rajono savivaldybė) vietovėje ištyrė degintinį kapą (1942 m.), Dovydiškių, Bečių, Radiškio, Vidiškių, Užušilių (Ukmergės rajono savivaldybė) senkapius, Samantonių (Ukmergės rajono savivaldybė) akmens amžiaus gyvenvietę (1943 m.), [1] išaiškino Budrių, Šauklių, Voveraičių, Padvarių, Erlėnų senovės žemdirbystės vietas (1939 m.).

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]