Pranas Baleniūnas
| Pranas Baleniūnas | |
|---|---|
| Gimė | 1900 m. Belazariškiai, Siesikų valsčius |
| Mirė | 1965 m. sausio 15 d. (~65 metai) Vorkuta |
| Tėvai | Juozas ir Ona Baleniūnai |
| Veikla | skulptoriaus, archeologas |
Pranas Baleniūnas (1900 m. Belazariškiai, Siesikų valsčius – 1965 m. sausio 15 d. Vorkuta. Palaidotas senosiose Vorkutos kapinėse. Kapas neišliko.) – Lietuvos skulptorius, archeologas.
Biografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
1919–1922 m. tarnavo savanoriu Lietuvos kariuomenėje, vėliau Kaune mokėsi pas skulptorių P. Aleksandravičių, 1924–1925 m. – Vilniaus universitete pas B. Balzukevičių.
Dirbo pas J. Zikarą, 1925–1935 m. Kaune – skulptoriumi dekoratoriumi, turėjo savo dirbtuves, garsėjo kaip puikus skulptūrų, ypač pomirtinių kaukių, liejikas, padėdavęs garsiems skulptoriams išlieti kūrinius. Tačiau ir pats yra sukūręs keletą skulptūrų: Jėzaus Kristaus skulptūrą (1933 m.) poeto J. Mačiulio-Maironio namų sode Kaune, paminklą ant Šleivių kapo Antašavoje. Restauravo Pažaislio vienuolyno altorių. 1935–1937 m. Karo muziejaus vyr. laborantas, 1937–1944 m. – Vytauto Didžiojo kultūros muziejaus Priešistorinio skyriaus konservatorius.
1944 m. rugpjūčio 16 d. NKVD kontržvalgybos skyriaus suimtas, tardytas ir 1945 m. nuteistas 15 metų laisvės atėmimo katorgoje, ištremtas kalėti į Vorkutos lagerius, po Stalino mirties trumpam buvo grįžęs į Lietuvą, tačiau čia gyventi negalėjo. Vorkutoje išėjęs į laisvę dirbo bareljefų liejėju. Buvo vedęs du kartus, su pirmąja žmona Elena Kibildyte turėjo du sūnus.
Dirbdamas Vytauto Didžiojo muziejuje dažnai būdavo siunčiamas kasinėti ardomų kapinynų, konservuodavo ir restauruodavo radinius, rengiant Priešistorinio skyriaus ekspoziciją paruošė ir konservavo visą atrinktą medžiagą, pagamino visus reikalingus modelius. Tyrinėjimuose pritaikė įvairias metodikas: smulkių dirbinių išplovimą vandens pompa, jų neišjudinus, sunykusių dirbinių sutvirtinimą gipsu ir parafinu ir kt. Tai buvo kruopštus ir darbštus tyrinėtojas, tačiau jo darbai liko nepaskelbti.
Kasinėjo Kiemelių, Padkarališkių (Širvintų rajono savivaldybė) senkapius (1938 m.), Meldinių (Pakruojo rajono savivaldybė), Pakapių (Kauno rajono savivaldybė) senkapius, Beižonių (Trakų rajono savivaldybė), Rinkšelių, Sandrausiškės (Raseinių rajono savivaldybė), Dubingių (Molėtų rajono savivaldybė) pilkapynus, Ruseinių (Kėdainių rajono savivaldybė), Veršvų (Kaunas) kapinynus (1939 m.), Ankštakių, Auksūdžio I, Auksūdžio II, Genčų, Jazdų, Kurmaičių, Kūlsodžio, Laivių, Lazdininkų, Reketės, Rūdaičių, Senkų, Tūbausių (Kretingos rajono savivaldybė), Gintališkės, Šateikių (Plungės rajono savivaldybė) kapinynus, Bendžiukų (Molėtų rajono savivaldybė), Godelių (Plungės rajono savivaldybė), Tauzų (Skuodo rajono savivaldybė) senkapius, Kurmaičių (Kretingos rajono savivaldybė), Vaitiekūnų (Radviliškio rajono savivaldybė) pilkapynus (1940 m.) Veršvų (Kaunas) kapinynus (1940–1941 m.) Dimitravo, Kiauleikių (Kretingos rajono savivaldybė) kapinynus (1941 m.), Pamanteikių (Ukmergės rajono savivaldybė) vietovėje ištyrė degintinį kapą (1942 m.), Dovydiškių, Bečių, Radiškio, Vidiškių, Užušilių (Ukmergės rajono savivaldybė) senkapius, Samantonių (Ukmergės rajono savivaldybė) akmens amžiaus gyvenvietę (1943 m.), [1] išaiškino Budrių, Šauklių, Voveraičių, Padvarių, Erlėnų senovės žemdirbystės vietas (1939 m.).