Kurmaičių pilkapynas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
Kurmaičių pilkapynas
[[Image:|250px]]

Kurmaičių pilkapynas
Koordinatės
55°55′42″š. pl. 21°15′05″r. ilg. / 55.928233°š. pl. 21.251295°r. ilg. / 55.928233; 21.251295Koordinatės: 55°55′42″š. pl. 21°15′05″r. ilg. / 55.928233°š. pl. 21.251295°r. ilg. / 55.928233; 21.251295
Savivaldybė Kretingos rajono savivaldybė
Seniūnija Kretingos seniūnija
Naudotas VI a. pr. m. e.
Žvalgytas 1959, 1982, 1992 m.
Tirtas 19241927, 1940, 1948, 1950, 1951, 2010 m.
Registro Nr. 5237, 12258, 27085 / A1713, A1714, A715; AR519, IP2405A /

Kurmaičių pilkapynas (saugomos kultūros vertybės: unikalūs kodai – 5237, 12258, 27085; senieji registro kodai – A1713, A1714, A1715; senieji kultūros paminklų sąrašo Nr. AR519, IP2405A) – pilkapiai pietvakarinėje Kretingos rajono savivaldybės teritorijos dalyje, Kurmaičių kaime (Kretingos seniūnija), Akmenos upės (Padvarių tvenkinio) dešiniajame krante.

Pilkapynas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pilkapyną sudarė tarp Akmenos ir Bažnyčios kalnu vadinamos kalvos išsibarstę pavieniai pilkapiai ir pilkapių grupės, iš kurių žinomos 14 pilkapių vietos. 10 pilkapių buvo Kurmaičių kapinyno teritorijoje. Pirmasis pilkapis įrengtas kalvos pietrytinėje papėdėje. 180 m į šiaurės vakarus nuo jo kalvos šiauriniame gale buvo 2 pilkapiai, o 70 m į rytus nuo jų – 7 pilkapių grupė. 160 m į rytus nuo I pilkapio upės pakrantėje stūkso pilkapio, vad. Pilale, liekanos (unikalus kodas 27085), nuo kurių 30 m į pietryčius buvo dar vienas pilkapis. 300 m nuo I pilkapio į pietryčius, Akmenos ir bevardžio jos intako santakos aukštumoje išliko dar 2 pilkapių vieta (unikalus kodas 12258).

Teritorijos plotas: Kurmaičių kapinyne esančių pilkapių – 4,7 ha (bendra su kapinynu), Kurmaičių pilkapio, vad. Pilale – 0,32 ha, Kurmaičių 2 pilkapių vietos – 0,8 ha.

Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Kurmaičių ir jo žemės pietiniame pakraštyje susiformavusio Tintelių kaimo žemėje pilkapiai buvo žinomi nuo seno. Vietos gyventojai tradiciškai juos vadino Pilalėmis. Iš jų dydžiu išsiskyrė Akmenos pakrantėje buvęs pilkapis, vadintas Pilale, Pilalių kalnu. Padavimai bylojo, kad jį supylė švedų kareiviai, įsirengę ant kalvelės karinę stovyklą. Kitos legendos mena, kad kalvelės požemiuose esą paslėpti bažnytiniai lobiai (aukso monstrancijos, taurės, vyskupų lazdos ir pan.), kad sekmadieniais iš kalvelės išeina kunigas, atlaiko čia pamaldas ir nežinia kur pradingsta. 19241927 m. pilkapį perkasė vietos gyventojas Nikodimas Tamošauskis, jaunystėje dalyvavęs skitų pilkapių tyrinėjimuose Ukrainoje.[1] Skersai pilkapio jis iškasė 8 m pločio ir 4 m gylio perkasą, kurioje rado 3 griautinius kapus, degintinių kaulų, keramikos šukių. Tarpukariu pilkapis buvo laikomas piliakalniu.

Į pietryčius nuo jo pakrantėje buvusį kitą pilkapį, taip pat vadintą Pilale, nuplovė Akmenos upė, o jo liekanos buvo nustumdytos formuojant tvenkinį. Į pietus nuo minėtų pilkapių ties Akmenos ir bevardžio upelio santaka buvę 2 pilkapiai sunaikinti kasant iš jų akmenis statyboms.

Bažnyčios kalno šiauriniame gale buvusius 2 pilkapius 1941 m. perkasė raudonarmiečiai, planavę čia įrengti dotą. Likusieji pilkapiai apardyti XX a. I pusėje dirbant žemės ūkio darbus.

Bažnyčios kalno teritorijoje ir aplinkoje esantys pilkapiai ir kapinynas XX a. 7 dešimtmetyje buvo paskelbti landšaftiniu istoriniu draustiniu, o 1972 m. įrašyti į respublikinės reikšmės archeologijos paminklų sąrašą (AR519).[2] Lietuvos Respublikos kultūros vertybių registre jie saugomi kaip sudėtinė Kurmaičių kapinyno dalis.[3] Prie Akmenos upės esantis Kurmaičių pilkapis, vad. Pilale, ir Kurmaičių pilkapių vieta 2003 m. įrašyti į kultūros vertybių registro archeologinių vietų sąrašą (A1714, A1715), o 2005 m. pripažinti valstybės saugomomis kultūros vertybėmis.[4]

Tyrimai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

1940 m. pilkapius tyrė Pranas Baleniūnas (Vytauto Didžiojo kultūros muziejus), 1948, 19501951 m. – Pranas Kulikauskas (Lietuvos mokslų akademijos Istorijos institutas), 2010 m. – Algimantas Merkevičius (Vilniaus universitetas). 1959 m. žvalgė Juozas Mickevičius (Kretingos kraštotyros muziejus), 1982 m. – Mokslinė metodinė kultūros paminklų apsaugos taryba (tyrimų vadovas Romas Olišauskas), 1992 m. – Lietuvos kultūros paveldo mokslinis centras (tyrimų vadovas Vilnius Morkūnas).

Ištirta 10 pilkapių. Pilkapiai buvo 6–18 m skersmens, 0,6-1,5 m aukščio, apdėti vienu arba keliais akmenų vainikais, dauguma išgrįsti akmenimis. Pilkapiuose rasta po 2–7 degintinius kapus. Sudegintų mirusiųjų palaikai laidoti molinėse urnose ir be jų. Urnos lipdytos, lygiu arba šiek tiek brūkšniuotu paviršiumi. Viena urna juodos spalvos, lygiu paviršiumi, dubens pavidalo, su ąsele, būdinga Lužitėnų kultūrai. Laidota dažniausiai be įkapių arba su negausiomis įkapėmis. Viename moters kape rasta žalvarinių galvos apdangalo papuošalų: 2 įvijiniai antsmilkiniai ir 6 sraiginės kilpinės įvijos, puošiančios kepurėlę.[5]

Sudegintų mirusiųjų palaikai laidoti taip pat tarp pilkapių, lygioje vietoje iškastose duobėse. 2010 m. aptiktame kape sudeginti mirusiojo palaikai buvę supilti į dubens pavidalo urną lygiu paviršiumi, kuri iš viršaus buvusi pridengta plokščiu akmeniu.[6] Aplinkoje ištirtos 3 stulpavietės, o atokiau nuo kapo – apeiginė ugniavietė.

Pilkapiai ir pavienis kapas už pilkapių ribų datuojami VI a. pr. m. e.

Radinius saugo Vytauto Didžiojo karo muziejus ir Lietuvos nacionalinis muziejus.

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]