Kurmaičių kapinynas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigacija, paiešką
Kurmaičių kapinynas
[[Image:|250px]]

Kurmaičių kapinynas
Koordinatės
55°55′38″š. pl. 21°15′02″r. ilg. / 55.927306°š. pl. 21.250693°r. ilg. / 55.927306; 21.250693Koordinatės: 55°55′38″š. pl. 21°15′02″r. ilg. / 55.927306°š. pl. 21.250693°r. ilg. / 55.927306; 21.250693
Savivaldybė Kretingos rajono savivaldybė
Seniūnija Kretingos seniūnija
Plotas 4,7 ha
Naudotas II a. pr. m. e.IV a.
Žvalgytas 1959, 1982, 1992 m
Tirtas 1940, 1948, 1950, 1951 m.
Registro Nr. 5237 / A1713; AR519 /

Kurmaičių kapinynas (valstybės saugoma kultūros vertybė: unikalus kodas – 5237, senas registro kodas – A1713, senas kultūros paminklų sąrašo Nr. AR519) – kapinynas pietvakarinėje Kretingos rajono savivaldybės teritorijos dalyje, Kurmaičių kaime (Kretingos seniūnija), 0,17 km į rytus nuo kelio  218  KretingaSkuodas , 0,11–0,2 km į vakarus nuo Akmenos upės (Padvarių tvenkinio), dešiniajame krante.

Vieta[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Kapinynas įrengtas šiaurės – pietų krytimi pailgos kalvos, vadinamos Bažnyčios kalnu rytinėje ir šiaurės rytinėje papėdėje. Teritorija netaisyklingo plano, pailga šiaurės rytų – pietvakarių kryptimi, 330 m ilgio, nuo 90 m (šiaurės rytų dalyje) iki 200 m (pietvakarių dalyje) pločio, dirvonuoja, apaugusi medžių ir krūmų grupėmis, palei rytinį jos pakraštį praeina lauko kelias, šalia kurio stovi betoninis anotacinio ženklo stovas.

Kapinyno teritorijos šiaurės rytinėje ir pietrytinėje dalyje yra ištirtų pilkapių vietos, o šiaurinėje dalyje – 1941 m. perkastas pilkapis. 150 m į pietryčius-rytus yra pilkapis, vad. Pilale, 300 m į pietryčius – dar 2 pilkapiai.

Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Kapinynas išaiškintas XX a. 4 dešimtmetyje, pradėjus jo teritoriją intensyviai arti.

1972 m. kapinynas su pilkapiais paskelbtas respublikinės reikšmės archeologijos paminklu,[1] 2003 m. kapinynas įrašytas į Lietuvos Respublikos kultūros vertybių registro archeologinių vietų sąrašą, 2005 m. pripažintas valstybės saugoma kultūros vertybe.[2]

Teritorijos plotas – 4,7 ha.

Tyrimai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

1940 m. tyrė Pranas Baleniūnas (Vytauto Didžiojo kultūros muziejus), 1948, 19501951 m. – Pranas Kulikauskas (Lietuvos mokslų akademijos Istorijos institutas). 1959 m. žvalgė Juozas Mickevičius (Kretingos kraštotyros muziejus), 1982 m. – Mokslinė metodinė kultūros paminklų apsaugos taryba (tyrimų vadovas Romas Olišauskas), 1992 m. – Lietuvos kultūros paveldo mokslinis centras (tyrimų vadovas Vilnius Morkūnas).

Ištirti 75 kapai: 25 sudegintų ir 50 nedegintų mirusiųjų. Sudegintų mirusiųjų kapai apjuosti apskritais arba ovalo formos akmenų vainikais, kurie jungiasi tarpusavyje. Kai kurie kapai išgrįsti akmenų grindinėliais. Sudegintų mirusiųjų palaikai, paprastai be įkapių, laidoti urnose arba be jų, iškastose duobėse.

Nedeginti mirusieji laidoti po vieną, su įkapėmis – ginklais (ietigaliais, antskydžiais), žirgo aprangos reikmenimis, papuošalais (puošniomis kepuraitėmis, apgalviais, įvijiniais antsmilkiniais, antkaklėmis buoželiniais, trimitiniais, kūginiais ir kilpiniais galais, karoliais ir kabučiais, kaklo apvaromis, akinėmis ir skydelinėmis profiliuotomis segėmis, juostinėmis ir įvijinėmis apyrankėmis, smeigtukais, žiedais), darbo įrankiais (verpstukais, ylomis, peiliais, dalgiais, pjautuvais, smiltainio skiltuvais ir galąstuvais. Kapuose rasta lipdytos keramikos, Romos imperijos monetų ir kt.

Iš kitų išsiskyrė turtingos mergaitės kapas: mirusiosios galvą puošė kepurėlė su žalvariniais spurgeliais ir plokštelėmis, kaklą – 2 antkaklės, emalio ir stiklo karolių apvaros, krūtinę – 2 segės ir 2 žalvariniai smeigtukai su grandinėlėmis, rankas – 2 juostinės apyrankės, 3 įvijiniai ir 1 juostinis žiedas, kojas – 2 įvijiniai žiedai–apykojai. Prie galvos rasta beržo tošies dėžutė su papildomomis įkapėmis: 3 antkaklėmis, apyranke, emalio ir stiklo karolių apvaromis.

Šalia žmonių palaidojimų rasta žirgų kapų.

1940 m. radinius saugo Vytauto Didžiojo karo muziejus, 1948, 19501951 m. – Lietuvos nacionalinis muziejus. [3]

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Lietuvos TSR kultūros paminklų sąrašas. – Vilnius, 1973. – P. 136
  2. „Kurmaičių kapinynas“. Lietuvos Respublikos kultūros vertybių registras. 
  3. Kurmaičių kapinynas. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XI (Kremacija-Lenzo taisyklė). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2007. 307 psl.

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]