Gintališkės piliakalnis

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
Gintališkės piliakalnis
[[Image:|250px]]

Gintališkės piliakalnis
Koordinatės
56°03′04.8″ š. pl. 21°42′11.5″ r. ilg. / 56.051333°š. pl. 21.703194°r. ilg. / 56.051333; 21.703194Koordinatės: 56°03′04.8″ š. pl. 21°42′11.5″ r. ilg. / 56.051333°š. pl. 21.703194°r. ilg. / 56.051333; 21.703194
Savivaldybė Plungės rajonas
Seniūnija Platelių seniūnija
Aukštis 10-14 m
Plotas 65 x 60
Priešpilis gyvenvietė
Naudotas I tūkstantmetis - XIV a.
Žvalgytas 1948, 1966
Tirtas 1940, 1968-1971 m.
Registro Nr. A797P / 5478 / AR792

Gintališkės piliakalnis ir kapinynas (registro kodas iki 2005 m. balandžio 19 d. A797P, Lietuvos Respublikos kultūros paminklų sąrašo Nr. AR792) – piliakalnis ir kapinynas Plungės rajono savivaldybės teritorijoje, prie Gintališkės kaimo. Pasiekiamas keliu Gintališkė – Salantai pavažiavus nuo Gintališkės centro 1,3 km, prieš upeliuką pasukus į kairę pietvakarių kryptimi ir pavažiavus 300 m iki antros sodybos – yra iškart už jos.

Piliakalnis[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Piliakalnis, vadinamas Pilė, įrengtas aukštumos kyšulyje, į vakarus nuo kaimo, Salanto dešiniajame krante, jo santakoje su Kūlupiu. Piliakalnį iš vakarų juosia Salanto, iš šiaurės ir rytų - Kūlupio slėniai. Šlaitai statūs, 10–14 m aukščio. Piliakalnio aikštelė 65 x 60 m dydžio, 2 m žemesne vakarine dalimi, Jos pietrytiniame krašte supiltas puslankio formos 57 m ilgio, 8 m aukščio, 50 m pločio pylimas 7,5 m aukščio išoriniu šlaitu.[1]

Piliakalnis labai apardytas arimų: pylimas nuskleistas, vakarinio šlaito apačia eroduoja. Aikštelė dirvonuoja, šlaitai apaugę lapuočiais medžiais.

Tyrimai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Piliakalnio žvalgomuosius archeologinius tyrimus 1948 ir 1966 m. atliko Lietuvos istorijos institutas, 1989 m. tyrė Mokslinės metodinės kultūros paminklų apsaugos tarybos archeologai

Kapinynas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Apie 0,5 km į pietus nuo piliakalnio, Salanto dešiniajame krante, kalvoje, yra kapinynas. 1940 m. Kauno kultūros muziejus (vadovas Pranas Baleniūnas) ištyrė 150 m² plotą. Rado X a. - XI a. 21 nedegintą ir 12 sudegintų mirusiųjų kapų su gausiomis įkapėmis.

1968-1969 m. ir 1971 m. Telšių kraštotyros muziejus (vadovas Vitas Valatka) ištyrė apie 800 m² plotą. Rado XI a.- XIV a. 3 nedegintus ir 47 sudegintus mirusiųjų kapus, ugniavietę ir 166 apeigines duobes. Kapuose buvo daug darbo įrankių (geležinių pentinių plačiaašmenių kirvių, dalgių, peilių, ylų, adatų), ginklų (geležinių ietigalių, kalavijų ir jų makščių apkalų, kovos kirvių, geležinių ir žalvarinių pentinų, diržo sagčių), papuošalų (apgalvis, karolių apvarų, žalvarinių antkaklių, apyrankių, smeigtukų, žiedų, pasaginių aguoniniais ir storėjančiais galais segių), žąslų ir balno kilpų, žalvarinių geriamojo rago apkalų, žalvarinės svarstyklės ir svarelis. Radinius, iš viso 3426 daiktus, saugo Vytauto Didžiojo karo muziejus, Telšių žemaičių muziejus Alka ir Lietuvos nacionalinis muziejus [2]

Aplinkiniai piliakalniai[redaguoti vikitekstą]

Blank-50px.png Mosėdžio piliakalnis 18 km
Laivių piliakalnis 7,5 km
Jedžiotų piliakalnis 28 km
Apuolės piliakalnis 27 km
Mikytų piliakalnis 13 km
Užpelkių piliakalnis 7 km
Blank-50px.png
Joskaudų piliakalnis 34 km
Imbarės piliakalnis 7,5 km
Į šiaurės vakarus Į šiaurę Į šiaurės rytus
Į vakarus RoseVents.svg Į rytus
Į pietvakarius Į pietus Į pietryčius
Žernių piliakalnis 18 km
Alsėdžių piliakalnis 21 km
Dauginčių piliakalnis 16 km
Imbarės piliakalnis 9 km
Nausodžio piliakalnis 17 km
Gandingos piliakalnis 18 km
Surblių piliakalnis 10 km
Stanelių piliakalnis 18 km

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Lietuvos TSR archeologijos atlasas, Vilnius, Mintis, 1975 m. t. 2 p. 64 (Nr. 215)
  2. Gintališkės piliakalnis. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. VI (Fau-Goris). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2004. 683 psl.
  • Lietuvos TSR kultūros paminklų sąrašas, V., 1973, p. 158.
  • Lietuvos Respublikos istorijos ir kultūros paminklų sąrašas, V., 1993, p. 64.
  • Valstybės archeologijos komisijos medžiaga. KPC archyvas. F.1. Ap.1. B.16. P.387; B.123. P.845.
  • Kultūros paminklų apsaugos įstaigos medžiaga. KPC archyvas. F.17. Ap.2. B.49. P.275.
  • B. Tarvydas. Gražiausioji Žemaičių vietovė // Žemaičių prietelius (Telšiai). 1937. Nr.31. P.7.
  • Kultūros paminklų enciklopedija. V. 1998. T. 2.

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]