Pereiti prie turinio

Karališkių gyvenvietė ir kapinynas

Koordinatės: 55°03′30″ š. pl. 24°38′20″ r. ilg. / 55.05833°š. pl. 24.63889°r. ilg. / 55.05833; 24.63889
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Karališkių gyvenvietė ir kapinynas
[[Image:|250px]]
Karališkių gyvenvietė ir kapinynas
Karališkių gyvenvietė ir kapinynas
Koordinatės
55°03′30″ š. pl. 24°38′20″ r. ilg. / 55.05833°š. pl. 24.63889°r. ilg. / 55.05833; 24.63889
Vieta Širvintų rajonas
Seniūnija Gelvonų seniūnija
Naudotas I tūkstantmetis
Žvalgytas 1983

Karališkių gyvenvietė ir kapinynas – archeologinė gyvenvietė (kultūros vertybės kodas A1462) ir kapinynas Širvintų rajono savivaldybės teritorijoje, į vakarus nuo Karališkių (Gelvonų seniūnija) kaimo, Širvintos dešiniojo kranto slėnyje.

Senovės gyvenvietė yra 1,75 km į šiaurės vakarus nuo kelio Sabališkiai-Karališkiai kryžkelės su keliu į Laplierius, 0,55 km į pietus nuo Kabarkštos ir Širvintos santakos, 0,15 km į r. nuo Širvintos dešiniojo kranto. Gyvenvietėje išliko iki 0, 8 m storio kultūrinis sluoksnis, rasta lipdytos brūkšniuotu (brūkšniuota vidinė puodo pusė), lygiu ir grublėtu paviršiumi keramikos, degėsių, apdegęs geležinis siauraašmenis pentinis kirvis. 1983 m. gyvenvietės žvalgomuosius tyrimus atliko Mokslinės metodinės kultūros paminklų apsaugos tarybos archeologai. Manoma, joje gyventa I tūkstantmetyje.

Kapinynas yra į vakarus nuo gyvenvietės. Jis buvo įrengtas apie 1,5 ha ploto ir 1,5 m aukščio pailgoje aukštumoje, kurios vidurinėje dalyje yra kaimo kapinaitės. Kapinyno pietryčių ir šiaurės vakarų dalys apardytos kasant rūsius. 1938 m., kasant žvyrą, rasta žmonių kaulų, monetų, įvairių žalvarinių dirbinių (neišliko). Tais pačiais metais Vytauto Didžiojo kultūros muziejus (tyrimų vadovas Pranas Baleniūnas) ištyrė 5 kapus, iš jų 2 apardyti. Rado Žygimanto Augusto denarų, pusgrašį, kitų monetų liekanų, mažų žalvarinių smeigtukų. Kapai datuojami XVI a. pab.- XVIII a. pradžia.[1]

  1. Jonas BalčiūnasKarališkių gyvenvietė ir kapinynas. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. IX (Juocevičius-Khiva). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2006. 395 psl.