Erlėnų senovės žemdirbystės vieta

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
Erlėnų senovės žemdirbystės vieta
Erlenai zemdirbystes vieta 20100423.JPG

Erlėnų senovės žemdirbystės vieta
Koordinatės
56°05′24″š. pl. 21°34′11″r. ilg. / 56.08998°š. pl. 21.569647°r. ilg. / 56.08998; 21.569647Koordinatės: 56°05′24″š. pl. 21°34′11″r. ilg. / 56.08998°š. pl. 21.569647°r. ilg. / 56.08998; 21.569647
Savivaldybė Kretingos rajono savivaldybė
Seniūnija Imbarės seniūnija
Plotas 3,8 ha
Naudotas I tūkstantmetisXVI a.
Žvalgytas 1939, 2002, 2004 m.

Erlėnų senovės žemdirbystės vieta (saugotinas kultūros paveldo objektas) – ankstyvosios žemdirbystės laukai šiaurės rytinėje Kretingos rajono savivaldybės teritorijos dalyje, Erlėnų kaime (Imbarės seniūnija), 1,0 km į šiaurę nuo tilto per Erlos upelį kelyje Salantai-Skuodas, 150 m į vakarus nuo upės ir 10 m į rytus nuo kelio.

Vieta[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Erlos slėnio terasoje abipus buvusio bevardžio upelio kanalo 3,8 ha plote išliko per 20 akmenų krūsnių ir keletas akmenų aptvarų. Krūsnių skersmuo 2–3 m, aukštis – 0,1–0,5 m. Jos krautos dažniausiai vienoje eilėje po kelias, o kai kurios jungiasi į aptvarus, kurie nėra pilnai susiformavę. Aptvarų ilgis nuo 4 iki 30 m, plotis iki 4–5 m, aukštis 0,1–0,5 cm. Rytinėje dalyje esantys aptvarai stambesnių akmenų, apkerpėję. Vakarinės dalies aptvarai pasidengę žemės ir velėnos sluoksniu; tarp jų yra 20 m skersmens ir 0,5 m paaukštėjimas, primenantis pilkapį.

Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Iki XVI a. Valakų reformos Erlos upės slėnyje plytėjo ankstyvosios žemdirbystės laukai. Valakų reformos metu jie atsidūrė už valakais išskirstytų ariamos žemės sklypų ir buvo priskirti prie bendro naudojimo žemės – pievų ir ganyklų. Tarpukario žemės reformos metu senovės žemdirbystės laukai buvo suskaidyti į sklypus ir išdalinti ūkininkams, kurie akmenų apvarus ir krūsnis pradėjo ardyti ruošdami dirvą arimui. Didžiąją dalį krūsnių ir aptvarų sunaikino pokario melioracija ir tik maža dalis buvo išsaugota kaip geologinis draustinis – Erlėnų riedulynas (įkurtas 1971 m.).[1]

Akmenų krūsnys buvo laikomos pilkapiais ir vadintos Erlėnų pilkapynu, tačiau į saugomų kultūros paminklų sąrašus neįrašytos. Objektas vertingas kaip archeologinė ir istorinė vieta, liudijanti apie senovės žemdirbystės laukų sistemas ir žemės dirbimo tradicijas.

Tyrimai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Vietą 1939 m. išaiškino ir žvalgė Vytauto Didžiojo kultūros muziejaus darbuotojas Pranas Baleniūnas.[2] 20022004 m. žvalgė Vilniaus universiteto ir Kretingos muziejaus archeologinė ekspedicija (vadovas Algimantas Merkevičius), kurioje dalyvavo Estijos archeologas Valteris Langas (Tartu universitetas).[3] 20032004 m. kartografavo ir apmatavo Renaldas Augustinavičius (Kultūros paveldo centras).

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Algirdas Gaigalas. Erlėnų draustinis. - Tarybų Lietuvos enciklopedija. - Vilnius, 1985. - T. 1. - P. 518
  2. Valstybės archeologijos komisijos medžiaga. - Kultūros paveldo centro paveldosaugos biblioteka. - F. 1, ap. 1. - B. 25. - L. 4
  3. Julius Kanarskas, Algimantas Merkevičius, Rėda Nemickienė. Senųjų žemdirbystės laukų Kretingos ir Skuodo rajonuose archeologiniai žvalgymai. - Archeologiniai tyrinėjimai Lietuvoje 2002 metais. - Vilnius, 2005. - P. 276
    Algimantas Merkevičius, Rėda Nemickienė, Julius Kanarskas. Šiaurės vakarų Lietuvos senųjų laukų žvalgymai. - Archeologiniai tyrinėjimai Lietuvoje 2003 metais. - Vilnius, 2006. - P. 261
    Rėda Nemickienė, Algimantas Merkevičius, Julius Kanarskas. Senųjų žemdirbystės laukų žvalgymai Kretingos ir Skuodo rajonuose. - Archeologiniai tyrinėjimai Lietuvoje 2004 metais. - Vilnius, 2006. - P. 288

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]