Kūlsodžio kapinynas
| Kūlsodžio kapinynas | |||
|---|---|---|---|
  Kūlsodžio kapinynas |
|||
| Koordinatės |
|
||
| Vieta | Kretingos rajono savivaldybė | ||
| Seniūnija | Kūlupėnų seniūnija | ||
| Plotas | 1,9 ha | ||
| Naudotas | X-XIII a. XVI-XVIII a. | ||
| Žvalgytas | 1898, 1948, 1966, 1982, 1992 m. | ||
| Tirtas | 1940 m. | ||
| Registro Nr. | 6237 | ||
Kūlsodžio kapinynas, vadinamas Kapkalniu (registrinis kultūros paveldo objektas: unikalus kodas – 6237; senas kultūros paminklų sąrašo Nr. AV514) – kapinynas rytinėje Kretingos rajono savivaldybės teritorijos dalyje, Kūlsodyje (Kūlupėnų seniūnija), 0,5 km į pietryčius nuo tilto per Salanto upę kelyje Nasrėnai-Gedgaudžiai, Blendžiavos dešiniajame krante.
Vieta[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Įrengtas aukštumos kyšulys, įsiterpiančiame į Salanto ir Blendžiavos santakos slėnį. Jis pleišto pavidalo, pailgas šiaurės rytų-pietvakarių kryptimi. Centrinėje dalyje yra 105 m ilgio šiaurės rytų – pietvakarių kryptimi ir iki 30 m pločio apleistas žvyro karjeras. Pietvakarinėje dalyje stovi koplytėlė ir archeologijos paminklo anotacinis ženklas, aptverti statinių tvorele. Į šiaurės rytus nuo koplytėlės styro buvusio kryžiaus stiebas.
Koplytėlė[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Medinė, stačiakampė stačiasienė, vienkamarė, atvira iš 3 pusių, su pusiau kryžminiu stogeliu, pastatyta ant betoninio pamato, priekiniu fasadu atsukta į pietvakarius, 2,00 m aukščio, 1,03 m pločio ir 0,88 m gylio. Viduje stovi nedidelė, 29 cm aukščio, medinė, polichromuota Švč. Lurdo Marijos skulptūra.
-
Koplytėlė -
Koplytėlės interjeras -
Švč. Lurdo Marijos skulptūra
Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Kapinynas vadinamas Kapkalniu, datuojamas X-XIII a. ir XVI-XVIII a.
XIX a. Blendžiavai ėmus plauti aukštumos rytinį šlaitą, buvo randama geležinių ir žalvarinių papuošalų ir ginklų. Geriau išsilaikiusius žalvario radinius kaimo kalvis bandė perlydyti įvairių dirbinių gamybai.[1] Dalį radinių jis atidavė kunigui Juozapui Žiogui.
Apie 1920 m. Salantų valsčiaus savivaldybė kalvoje įrengė žvyro karjerą valsčiaus kelių remontui ir tiesimui. Jame buvo randama žalvarinių žiedų, apyrankių, geležinių ietigalių, pastebėta degintinių ir griautinių laidojimų pėdsakų. Radinius ir žinias apie Kapkalnį rinko Kretingoje gyvenęs kolekcininkas, kunigas Konstantinas Kuprys-Kuprevičius. Karjeras buvo uždarytas tik 1960 m.
1922 m. kalvos pakraštyje Adomas Beržanskis pastatė medinę koplytėlę su Šv. Petro ir Šv. Jono Krikštytojo skulptūromis, šalia kurių 1939 m. įdėjo Švč. Marijos Maloningosios skulptūrą, sukurtą meistro Aniceto Puškoriaus iš Skaudalių. Po II pasaulinio karo šalia koplytėlės Beržanskiai pastatė kryžių, o 1991 m. koplytėlę atnaujino.
1972 m. kapinynas paskelbtas vietinės reikšmės archeologijos paminklu[2], o šiuo metu saugomas kaip į kultūros vertybių registrą įrašytas objektas[3].
Tyrimai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
1892 m. kapinyną išaiškino kolekcininkas, Kalnalio bažnyčios kunigas Juozapas Žiogas[4]. 1948 ir 1966 m. žvalgė Lietuvos mokslo akademijos Istorijos institutas (tyrimų vadovai Pranas Kulikauskas[5] ir Adolfas Tautavičius[6]), 1982 m. – Mokslinė metodinė kultūros paminklų apsaugos taryba (tyrimų vadovas Romas Olišauskas)[7], 1992 m. – Lietuvos kultūros paveldo mokslinis centras (tyrimų vadovas Vilnius Morkūnas)[8].
1940 m. kapines tyrė Vytauto Didžiojo kultūros muziejaus darbuotojas Pranas Baleniūnas, į pietvakarius nuo žvyrduobės aptikęs keletą griautinių XVIII a. kapų. Mirusieji palaidoti aukštielninki, palei šonus ištiestomis rankomis, galvomis orientuoti į pietryčius, be įkapių[9].
Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- ↑ Adolfas Nezabitauskis. Du vežimai senienų. – Švyturys – 1964 m. vasario 25 d. – P. 3
- ↑ Lietuvos TSR kultūros paminklų sąrašas. – Vilnius, 1973. – P. 249.
- ↑ „Senkapis I“. Lietuvos Respublikos kultūros vertybių registras.
- ↑ И. Жогас. Археологическіе заметки по Тельшевскому уѣзду. – Памятная книжка Ковенской губерніи на 1901 годъ. – Ковнa, 1900. – C. 39-41.
- ↑ Pranas Kulikauskas. 1948 m. Lietuvos TSR Mokslų akademijos Lietuvos istorijos instituto archeologinės ekspedicijos, įvykusios nuo 1948 m. liepos mėn. 20 d. iki rugpjūčio mėn. 26 d. dienoraštis (Kretingos aps., Telšių aps.). – Kultūros paveldo centro paveldosaugos biblioteka. – F.1, ap. 1, b. b.389.
- ↑ Adolfas Tautavičius. 1966 m. žvalgomosios archeologinės ekspedicijos ataskaita. – Vilnius, 1967. – Kultūros paveldo centro paveldosaugos biblioteka. – F. 1, ap. 1, b. 104.
- ↑ Ekspedicijos medžiaga saugoma Kultūros paveldo centre.
- ↑ Vilnius Morkūnas. 1992 m. Kretingos rajono žvalgomosios archeologinės ekspedicijos ataskaita. – Kultūros paveldo centro archyvas. – F. 28, ap. 1, b. 14.
- ↑ Valstybės archeologijos komisijos medžiaga. – P. Baleniūno 1940-11-19 komandiruotės ataskaita Archyvuota kopija 2016-03-05 iš Wayback Machine projekto..
Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- „Senkapis I“. Lietuvos Respublikos kultūros vertybių registras. Nuoroda tikrinta 2017-02-18.