Nuerai

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
Nuerai
Nuerai (1906 m.)
Nuerai (1906 m.)
Gyventojų skaičius ~1,8 mln.
Populiacija šalyse Pietų Sudano vėliava Pietų Sudanas: ~1,6 mln.
Etiopijos vėliava Etiopija: ~1500000
Kalba (-os) nuerų
Religijos prigimtinė tikyba
Giminingos etninės grupės dinkai, kiti nilotai
Commons-logo.svg Vikiteka: NueraiVikiteka

Nuerai (sav. naas) – Afrikos tauta, priklausanti nilotams. Gyvena Etiopijoje (šalia Pietų Sudano ir Kenijos sienų) ir Pietų Sudane (ties Nilo ir Bahr el Gazalio santaka). Populiacija apie 1,8 mln. žmonių. Kalba nuerų kalba, priskiriama Nilo-Sacharos kalbų šeimai. Pagrindinės dvi tarmės – nuerų ir atiuotų. Laikosi savo tradicinės tikybos.

Nuerai tai tipiniai Rytų Afrikos gyvulių augintojai. Būdinga ganyklinė gyvulininkystė – augina galvijus (zebu), avis, ožkas. Taip pat užsiima žemės ūkiu (soros, kukurūzai, ankštiniai, moliūgai, arbūzai, žemės riešutai, sezamas, sorgai), rankiojimu, žvejyba, rečiau – medžiokle.

Vasarą, kai savanos išdžiūsta, nuerai gano išsibarstę po upių slėnius ir šlapynes. Liūčių laikotarpiu ištvinus Nilui, sudrėkus ir suvešėjus savanoms, nuerai traukia į kalvas ir kelis mėnesius būna apsupti vandenų ir nepasiekiami. Tuo metu jie gyvena nedidelėmis, viena nuo kitos atskirtomis gyvenvietėmis. Sausuoju metu keletas gyvenviečių jungiasi į bendruomenę, ganančią upės pakrantėse.

Bandas gano ir girdo piemenys-vyrai. Esant vandens trūkumui vyrai ir paaugliai kasa iki 10 m gylio šulinius. Moterys ir vaikai melžia karves. Galvijai geria 3 kartus per dieną iš lovių, kuriuos vyrai prisemia vandens iš šulinio. Gyvulių girdimas – sudėtingiausia gyvulių augintojų veikla. Prasidėjus lietums nuerai grįžta į žiemines gyvenvietes ir pradeda žemės ūkio darbus – apdirba žemę, sodina. Jaunimas tuo metu gano galvijus artimiausiose ganyklose. Liūčių metu taip pat užsiima amatais – odų apdirbimu, keramika, kalvyste. Iš zebu kaulų ir ragų gamina ginklus, metalo paprastai turėdavo nedaug ir gaudavo jo iš dinkų. Kailiais kloja būsto grindis, odomis aptraukia būgnus, gamina vandenmaišius ir maišus, veja virves. Iš ragų dirba šaukštelius, harpūnų antgalius. rėžtukus. Iš moliūgų ruošia kalebasas – indus ir talpyklas. Iš molio nuerai gamina indus, katilus, lipdo židinius. Iš medienos gamina ietis, harpūnus, kuokas, plaktukus. Iš palmių stiebų stato valtis ir būsto kertinius stulpus. Pina demblius, krepšius, maišus ir kt.

Nuerų kaimą sudaro 20–30 būstų – apskrito plano, aukštu šiaudiniu stogu. Sienos ant šakų griaučių lipdomos iš molio, mėšlo, žemės, šiaudų. Toks namas tarnauja 5–6 metus. Atstumas tarp gyvenviečių 10–20 km. Laikini būstai sausuoju metu statomi iš šakų ir gardo gyvuliams, apriboto dygiais krūmais. Stovyklavietę juosia siauras griovys. Vasaros stovyklavietės nuo nuolatinių gyvenviečių gali būti nutolusios kelias dešimtis kilometrų, o perėjimas į jas gali trukti iki 2 savaičių.

Vyrų rūbas – klubų raištis, moterų – prijuostė iš odos, puošta kutais ir raiščiais su prie jų pririštais spurgais. Papuošalai – apyrankės ant rankų ir kojų, gaminamos iš kaulo, vario, medžio, vėriniai iš karoliukų, kriauklių, pinučiai. Amuletai gaminami iš plėšrūnų dantų, odos, žolių. Šiuolaikinė apranga – ilgi medvilniniai marškiniai.

Nuerų virtuvės pagrindas – pieno ir sorų patiekalai (košės, putros, bandelės). Taip pat valgomos daržovės, pieno ir kraujo mišinys, vaisiai, žuvis, paukštiena. Mėsą valgo retai – užmuša paprastai tik senus, sergančius gyvulius apeiginėms reikmėms.

Nuerai skirstosi į gentis, kurių vidinį suskirstymą nulemia amžius ir lytis. Gentys niekad neturėjo centralizuotos valdžios, retai jungdavosi, kai reikdavo grobti kaimynų dinkų karves. Tradiciškai valdo genties vyriausieji. Apeigų lyderis prižiūri apeigas. Santuoka patrilokalinė, gyvenama didžiųjų šeimų bendruomenėmis.

Pagrindinės nuerų mitologijos dievybės Dengas (vaisingumo dievas), Kiiras (dievas kūrėjas), Viu (šventosios ieties dievas).[1]

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Нуэр,Энциклопедия «Народы и религии мира». Москва: Большая Российская Энциклопедия, 1999.