Liudvikas XVI

Liudvikas XVI
Prancūzijos ir Navaros karalius
Antuano Fransua Kalė portretas, 1789 m.
Burbonai
Prancūzijos karalių herbas
Visas vardas	Liudvikas XVI
Gimė	1754 m. rugpjūčio 23 d. Versalyje
Mirė	1793 m. sausio 21 d. (38 metai) Paryžiuje
Palaidotas (-a)	1815 m.  sausio  8 d. Sen Deni bazilika
Tėvas	Liudvikas, Prancūzijos dofinas
Motina	Marija Juozapa Saksė
Sutuoktinis (-ė)	Marija Antuanetė
Vaikai	Marija Teresė Šarlotė Liudvikas Juozapas Ksavjė Fransua Liudvikas XVII Sofija Helena Beatričė
Prancūzijos ir Navaros karalius
Valdė	1774 m. gegužės 10 d. – 1792 m. rugsėjo 21 d.
Pirmtakas	Liudvikas XV
Įpėdinis	Liudvikas XVII (ginčytina) Napoleonas I (kaip imperatorius)
Andoros princas Valdė 1774–1791 m. Pirmtakas Liudvikas XV Įpėdinis Napoleonas I
Žymūs apdovanojimai
Vikiteka	Liudvikas XVI

Liudvikas XVI (pranc. Louis XVI; 1754 m. rugpjūčio 23 d. – 1793 m. sausio 21 d.) – Prancūzijos ir Navaros karalius iš Burbonų dinastijos, valdęs 1774–1791 m. Nuo 1791 iki 1792 vadinosi Prancūzų karaliumi. 1792 m. rugpjūčio 10 d. suimtas ir tardytas Nacionalinio Konvento, nuteistas už tėvynės išdavystę, giljotinuotas 1793 m. sausio 21 d. Jis buvo vienintelis Prancūzijos karalius per visą istoriją nuteistas mirti.

Nors valdymo pradžioje ir buvo mėgstamas valdovas, jo neveiksnumas ir konservatyvumas privedė prie to, kad prancūzams jis virto tironijos ir Senosios santvarkos (pranc. Ancien Régime) simboliu. Po absoliutinės monarchijos panaikinimo 1792 m., respublikonai Liudvikui suteikė Kapeto pavardę (pagal Kapetingų dinastijos įkūrėjo karaliaus Hugo Kapeto vardą), klaidingai manydami, kad Kapetas buvusi dinastijos pavardė. Neoficialiai jis dar buvo pravardžiuojamas „Liudviku Paskutiniuoju“ (pranc. Louis le Dernier), pagal tradiciją prie Prancūzijos karaliaus vardo pridėti papildomą pravardę. Šiandien dauguma Prancūzijos istorikų Liudviko XVI asmenybę apibūdina kaip sąžiningą ir geranorišką, tačiau revoliucionierių pasirinktą netikusios monarchijos ir mokestinės sistemos reformų atpirkimo ožiu.

Vaikystė

Buvo trečias iš aštuonių vaikų, gimusių dofinui Liudvikui Ferdinandui, tuomečio karaliaus Liudviko XV sūnui bei Abiejų Tautų Respublikos valdovo Augusto II dukteriai Marijai Juozapai.

Vaikystė nebuvo lengva, mat tėvai visą dėmesį skyrė jo vyresniajam išvaizdžiam broliui Burgundijos kunigaikščiui Liudvikui, kuris mirė 1761 m., būdamas 10 metų amžiaus. Puikiai mokėsi ir labai domėjosi lotynų kalba, istorija, geografija bei astronomija, gerai mokėjo anglų ir italų kalbas. Mėgo fizinę veiklą, medžioti su savo seneliu Liudviku XV bei imtis su savo jaunesniaisiais broliais Liudviku Stanislovu ir Karoliu Pilypu.

Po tėvo, sirgusio tuberkulioze, mirties 1765 m. gruodžio 20 d. tapo naujuoju Prancūzijos dofinu. Jo motina, negalėjusi atsigauti po vyro mirties, mirė 1767 m. kovo 13 d., taip pat nuo tuberkuliozės. Liudvikas buvo griežtai ir konservatyviai auklėjamas Polio Fransua de la Vožiujono, Prancūzijos vaikų (pranc. Enfants de France) auklėtojo nuo 1760 iki 1770 metų, ir nebuvo pasiruošęs įžengti į sostą po netikėtos senelio Liudviko XV mirties 1774 metais.

Šeimyninis gyvenimas

Marija Antuanetė su vaikais, 1787 m. (Elizabeta Luiza Vižė-Lebren)

Būdamas penkiolikos metų, 1770 m. gegužės 16 d. vedė keturiolikmetę Šventosios Romos Imperijos imperatoriaus Pranciškaus I ir jo žmonos Marijos Teresės dukterį Mariją Antuanetę, Austrijos erchercogaitę. Nuo pat pradžių santuoka buvusi draugiška, bet santūri. Savo laiške Liudvikui XV jis teigė „padaręs ją savo žmona“, tačiau ji likusi labai vaikiška. Baimindamasis, kad žmona jam nedarytų įtakos jo santykiuose su Šventąją Romos Imperija, dofinas su ja viešajame gyvenime elgėsi šaltokai, nors tai jam nesutrukdė jai padovanoti Mažojo Trianono rūmus 1774 metais. Laikui bėgant pora (kurie buvo antros eilės pusbrolis ir pusseserė), suartėjo, ir 1778 m. gruodį jiems gimė pirmas vaikas.

Absoliutinis Prancūzijos monarchas (1774–1789)

Sostą paveldėjo 1774 m., būdamas devyniolikos. Jo pečius užgulė didžiulė atsakomybė: valstybė skendėjo skolose, o visuomenėje brendo apmaudas „despotiška“ monarchija. Taip pat jautėsi visiškai nepasirengęs savo pareigoms. Bandė pelnyti pavaldinių meilę vėl įteisindamas vietines provincijų tarybas – parlamentus. Nors niekas neabejojo Liudviko XVI teise valdyti šalį, jau nuo to laiko, kai jis tapo Prancūzijos dofinu, buvo aišku, kad naujasis karalius nebuvo pakankamai griežtas ir ryžtingas. Vis dėlto, Liudvikas turėjo patyrusį patarėją, Morepo grafą Žaną Frederiką Felipo, iš esmės už karalių priėmusį daugelį svarbių sprendimų iki pat 1781 metų, kai jis išėjo anapilin.

Liudvikas XVI, 1786 m. (Antuanas Fransua Kalė)

Radikalios Tiurgo ir Malzerbo mokestinės reformos supykdė kilminguosius ir buvo užblokuotos parlamentų, reikalavusių, kad karaliui būtų atimta teisė skirti naujas rinkliavas. Todėl Turgo buvo atleistas 1776 m., o Malzerbas atsistatydino tais pačiais metais; juodu pakeitė Žakas Nekeras. Nekeras rėmė Amerikos revoliuciją ir siūlė skolintis didžiules sumas iš užsienio, o ne kelti vietinius mokesčius. Kai jo vykdyta politika skausmingai žlugo, Liudvikas XVI jį atleido ir pakeitė Šarliu Aleksandru de Kalonu 1783 m., skatinusiu visuomenės vartojimą, kad vidinės skolos būtų „išpirktos“. Šiam planui žlugus, 1787 m. sušaukė Kilmingųjų tarybą, kurioje pasiūlė paties Kalono inicijuotą mokestinį planą. Kai tarybos nariai sužinojo įsiskolinimo dydį, jie buvo šokiruoti ir atmetė pasiūlymą. Šis įvykis privertė Liudviką manyti, kad jis, kaip absoliutinis monarchas, nebegali suvaldyti savo bajorijos, ir puolė į depresiją.

Menkėjančios karaliaus galios fone vis garsiau pasireikšdavo reikalavimai sušaukti Generalinius luomus, nešauktus nuo pat 1614 metų; Generalinių luomų pritarimas buvo paskutinė galimybė išgelbėti mokesčių reformą, tad karalius juos sušaukė 1789 metais. Šis sušaukimas negaluojančią ekonominę ir politinę šalies situaciją tėškė į Revoliucijos upę, Trečiojo luomo atstovams pasiskelbus Nacionaliniu konventu (pranc. Convention nationale) 1789 metų liepą. Liudviko bandymai jį sukontroliuoti baigėsi Teniso salės priesaika (pranc. serment du Jeu de Paume) birželio 20 d. ir Tautos atstovų susirinkimu (pranc. Assemblée nationale constituante). Per kitus trijus mėnesius didžioji dalis karaliaus vykdomosios valdžios galių perleistos Tautos atstovams. Liepos 14 d. įvykdytas Bastilijos šturmas visuomenėje sukėlė radikalius mąstymo pokyčius.

Užsienio politika

Europa Liudviko XVI valdymo pabaigoje 1783–1792 m.

Paveldėjo milžiniškus teritorinius nuostolius Šiaurės Amerikoje ir Indijoje po Septynerių metų karo ir 1763 m. Paryžiaus sutarties. Vis dėlto, Prancūzija išlaikė stiprią įtaką Amerikoje ir prekybos punktus Indijoje, kas vėliau lėmė įvairius konfliktus su Didžiąja Britanija.

Prancūzija taip pat norėjo išvyti britus iš Indijos. Tuo tikslu 1782 metais jis sudarė sąjungą su Pešvų valstybės valdovu Madhavravu II; generolas Biuzi įvedė kariuomenę į Il de Franso koloniją (dab. Mauricijus), ir toliau rėmė prancūzų pastangas Indijoje 1783. Admirolas Pjeras Andrė Siufrenas tapo Hidero Ali sąjungininku Antrajame Britų–Maisoro sultonato kare prieš britų valdžią Indijoje ir 1782–1783 m. kovojo prieš Britanijos laivyną Indijos ir Ceilono pakrantėse. Liudvikas XVI taip pat surengė intervenciją į Kochinchiną karinės pagalbos pretekstu. Prancūzijos–Kochinchinos aljanso susitarimas pasirašytas 1787 m. kaip vienas iš Versalio sutarties punktų tarp Liudviko XVI ir Kochinchinos princo Nguyen Anh.

Liudvikas XVI rėmė geografinių tyrimų ekspedicijas – 1785 m. Žanui Fransua de Galo pavedė vadovauti ekspedicijai aplink pasaulį.

Revoliucija ir konstitucinis valdymas (1789–1792)

1789 m. spalio 5 d. Paryžiaus moterų minia įkalbėjo revoliucionierius patraukti į Versalio rūmus, kuriuose gyveno karališkoji šeima. Naktį jie pateko į rūmus ir pasikėsino į karalienę Mariją Antuanetę, kurios lengvabūdiškas gyvenimo būdas prastuomenei buvo tapęs Senosios santvarkos simboliu. Įtampai atslūgus karališkoji šeima buvo perkelta į Paryžiaus Tiuilri rūmus. Tokio iškeldinimo priežastis buvo noras laikyti karalių arčiau liaudies, kad būtų galima jį lengviau stebėti.

Po perkėlimo išlaikė nežymų populiarumą, pritardamas daugeliui socialinių, politinių ir ekonominių revoliucionierių reformų. Šiandien yra laikoma, kad Liudvikas po perkėlimo į Tiuilri puolė į klinikinę depresiją, kuri dar labiau sustiprino jo neveiksnumą. Vyrui panėrus į visišką neryžtingumą, karališkosios šeimos vardu sprendimus teko priimti nepopuliariajai karalienei.

„Tegyvuoja tauta“, 1792 m. (Revoliucijos laikų karikaktūra, vaizduojanti Liudviką XVI, geriantį už sankiulotus)

Revoliuciniai liaudies valdžios, tapusios vėlesnių amžių demokratijos kertiniu akmeniu, principai, žymėjo lemiamą lūžį Prancūzijos valdymo sistemoje: atsisakyta absoliutizmo, įsirėžusio į šalies valdymo tradicijas. Dėl to kilo daugelio provincijos gyventojų ir visų be išimties Prancūzijos kaimyninių valstybių vyriausybių pasipriešinimas revoliucijai. Šiai vis labiau radikalėjant, tapus sunkiau kontroliuoti mases, kai kurie jos vadovai pradėjo iš naujo svarstyti revoliucijos naudą. Kai kurie iš jų, pavyzdžiui, Honorė Mirabo slapta su monarchija kūrė planus atstatyti jos galią konstitucijos pagalba.

Tačiau Mirabo staiga mirus, o karaliui ir toliau stokojant ryžto, derybos tarp karališkosios šeimos ir nuosaikiųjų politikų atsidūrė aklavietėje. Viena vertus, Liudvikas nebuvo toks radikalus kaip jo broliai, kurių savo laiškuose jis prašė nerengti kontrrevoliucijos. Kita vertus, jis naujos vyriausybės buvo paliktas nuošalyje dėl šios negatyvaus požiūrio į jį patį, kaip karalių, ir jo šeimą. Jam buvo įgrisę kalėti Tiuilri, bei tai, kad kareiviai visaip žemindavo karalienę, stebėdavo ją miegančią, taip pat todėl, kad naujasis režimas draudė karaliui pačiam pasirinkti nuodėmklausius ir vertė nuodėmes išsakyti tik specialiai paskirtiems asmenims, kurie buvo netgi ne dvasininkai, o valstybės pareigūnai.

1791 m. birželio 21 d. jis su šeima pabandė pabėgti iš Paryžiaus į Prancūzijos šiaurėje buvusią rojalistų tvirtovę Monmedi, tačiau planas žlugo ir karalius buvo areštuotas Varene an Argone, nes vietinis pašto viršininkas Žanas Batistas Druė atpažino valdovą iš jo atvaizdo, iškalto ant auksinės ekiu monetos. Karališkoji šeima birželio 25 d. grąžinta į Paryžių. Visuomenės akyse jie buvo išdavikai, jiems paskirtas griežtas namų areštas Tiuilri rūmuose.

Kiti Europos monarchai sunerimę stebėjo įvykius Prancūzijoje ir svarstė, ar nereikėtų surengti intervencijos ir padėti Liudvikui XVI, ar pasinaudoti politinio chaoso privalumais. Svarbiausį vadmenį atliko Šventosios Romos imperijos imperatorius Leopoldas II, Marijos Antuanetės brolis. Iš pradžių į įvykius Prancūzijoje jis kreipė menką dėmesį, tačiau padėčiai vis labiau komplikuojantis, ėmė nerimauti. Vis dėlto jis norėjo išvengti karo galimybės.

Rugpjūčio 27 d. Liudvikas ir Prūsijos karalius Frydrichas Vilhelmas II, pasikonsultavę su iš Prancūzijos emigravusiais didikais, paskelbė Pilnico deklaraciją, kurioje teigė, kad Europos monarchai remia karališkosios šeimos gerovę ir nurodė keletą, tačiau labai griežtų pasekmių, kurias sukeltų koks nors su jais susijęs nelaimingas atsitikimas. Nors deklaracija turėjo tik išreikšti monarchų susirūpinimą reikalais Prancūzijoje, vietiniai revoliucijos vadai palaikė ją atvira grėsme šalies suverenitetui. Be to, ideologinė Prancūzijos priešprieša su likusia Europa ir Austrijos teritorinės pretenzijos Elzase bei Tautos atstovų susirinkimo narių nerimas dėl agitacinės emigrantų veiklos Austrijos Nyderlanduose bei vokiečių valstybėse, dar labiau audrino padėtį.

Tiuilri rūmų šturmas, 1793 m. (Žanas Diuplesi-Berto)

Galiausiai Įstatymų leidimo susirinkimas, pritariant Liudvikui XVI, paskelbė karą prieš Šventają Romos Imperiją 1792 m. balandžio 20 d., kai Šarlis Fransua Domorjė jos atžvilgiu išsakė daug nusiskundimų. Domorjė parengė greitos invazijos į Austrijos Nyderlandus planą ir tikėjosi, kad vietiniai sukils prieš austrų valdžią. Tačiau revoliucija sutrikdė armiją, kareiviai pasidavė prieš patį pirmą mūšį, masiškai dezertyravo, vienu atveju netgi nužudė savo generolą.

Kol revoliucinė valdžia strimgalviais rinko naujas pajėgas ir reorganizavo armiją, Brunsviko hercogo Karlo Vilhelmo Ferdinando daugiausia prūsų armija susirinko prie Reino. Liepą prasidėjo invazija, ir prūsų armija užėme Verdeno ir Longvi tvirtoves. Karlas Ferdinandas pasirašė vadinamąjį Brunsviko manifestą, parengtą emigravusio karaliaus pusbrolio, kuriame buvo išreikšta ketinimas atkurt senąją santvarka prūsų ir austrų pagalba ir grąžinti visą valdžią karaliui, o jo priešininkus nubausti mirties bausme.

Priešingai, nei tikėtasi, manifestas nesustiprino karaliaus pozicijas, o dar labiau nuteikė prieš jį mases. Manifestas suprastas kaip karaliaus derybų su užsienio valdovais rezultatas ir savo Tėvynės išdavystė. Liaudies pykčio taurė persipildė rugpjūčio 10 d. Tądien grupė paryžiečių, remiamų naujos miesto valdžios, apsupo Tiuilri rūmus, karališkajai šeimai prieglobstį turėjo surasti Įstatymų leidimo susirinkimas.

Areštas ir egzekucija

Rugpjūčio 13 d. įkalintas Templė tvirtovėje, o rugsėjo 21 dieną Nacionalinis susirinkimas panaikino monarchiją ir paskelbė respubliką.

Žirondistai norėjo laikyti Liudviką suimtą kaip įkaitą ir geresnės ateities garantą, tuo tarpu radikaliosios grupuotės reikalavo neatidėliotinos egzekucijos. Kadangi Susirinkimo nariai neturėjo teisės pasmerkti karalių myriop, buvo nuspręsta jį teisti Konvento akivaizdoje.

Gruodžio 11 pristatytas į Konventą, kur išgirdo puokštę kaltinimų aukščiausio laipsnio tėvynės išdavyste. Gruodžio 26 d. jo advokatas Raimondas de Sezas pateikė Konventui Liudviko atsakymus į kaltinimus.

Karališkosios šeimos grąžinimas į Paryžių 1791 m. birželio 25 d.. 1791 m. (Žanas Diuplesi-Berto)

Iš 721 nario sudarytas Konventas 1793 m. sausio 15 d. nubalsavo, kad Liudvikas kaltas: 693 už ir nė vienas prieš. Kitą dieną buvo paskelbtas vardinis balsavimas, turėjęs nuspręsti karaliaus tolimesnį likimą. 288 deputatai balsavo prieš mirties bausmę ir siūlė kitokias bausmes, kaip kad įkalinimą ar tremtį, 72 deputatai pritarė mirties bausmei, bet siūlė ją atidėti, o 361 deputatas pasisakė už greitą egzekuciją.

Kitą dieną prašymas atidėti mirties bausmę balsavimu buvo atmestas: 310 deputatų pasisakė už pasigailėjimą, likę 380 – už mirties bausmės neatidėliotiną įvykdymą. Sprendimas buvo paskutinis ir lemiamas. 1793 m. sausio 21 d., pirmadienį, Liudvikas XVI, kaip pilietis Liudvikas Kapetas, netekęs visų titulų ir ordinų, buvo giljotinuotas džiūgaujančios minios akivaizdoje, šiandieninėje Konkordo aikštėje (pranc. Place de la Concorde). Budelis Šarlis Henrikas Sansonas paliudijo, kad karalius buvo drąsiai pasitikęs lemtį.

Liudviko XVI egzekucija

Kai buvo pristatytas prie ešafoto, jis elgėsi oriai ir paklusniai. Liudvikas pasakė kalbą, kurioje pakartotinai pareiškė esąs nekaltas, ir atleidžiąs savo mirties kaltininkams. Liudvikas pareiškė norįs mirti ir meldžiąs Dievo, kad Prancūzija išvengtų tokio jo likimo. Antuanas Žozefas Santeras, Nacionalinės gvardijos generolas, jam neleido baigti kalbos, liepęs paskelbti būgno signalą. Tuojau po to, buvusiam karaliui nukirsta galva.

Egzekucijos liudijimuose yra teigiama, kad giljotinos ašmenys buvo nepakankamai išaštrinti, todėl vienu kirčiu galvos nukirsti nepavyko. Kituose yra liudijama, kad po pirmojo kirčio karalius iš skausmo surikęs, tačiau tai mažai tikėtina, nes jam jau buvo perkirsta gerklė. Visgi yra patvirtinta, kad Liudviko kraujui ištiškus ant žemės, minia strimgalviais lėkė norėdama jį sugerti savo nosinaitėmis.

Įamžinimas

Luisvilis Kentukio valstijoje yra pavadintas Liudviko XVI vardu. 1780 m. Virdžinijos Generalinė Asamblėja suteikė vietovei vardą karaliaus, kurio pulkai padėjo amerikiečiams nepriklausomybės kare. Asamblėja jį laikė kilniu žmogumi, nors kitų valstijų leidžiamieji susirinkimai tam prieštaravo.

Galerija

• 
  Liudvikas XVI (dail. Joseph-Siffred Duplessis)
• 
  Dofinas Liudvikas Augustas, 1769 m. (Louis-Michel Van Loo)
• 
  Liudvikas XVI apsuptas paryžiečių Tiuilri pilyje
• 
  Liudviko XVI egzekucija
• 
  Liudviko XVI ir Marijos Antuanetės skulptūros Šv. Deniso bazilikoje

Nuorodos

Karališkieji titulai
Anksčiau valdė Liudvikas XV	Prancūzijos ir Navaros karalius 1715 m. rugsėjo 1 d. – 1774 m. gegužės 10 d. |width="30%" align="center" rowspan="1"| Po to: Liudvikas XVII (ginčytina) Napoleonas I (kaip imperatorius)

Šis straipsnis yra tapęs savaitės straipsniu.