Kudirkos Naumiesčio piliakalnis

Koordinatės: 54°46′1.4″ š. pl. 22°50′24.7″ r. ilg. / 54.767056°š. pl. 22.840194°r. ilg. / 54.767056; 22.840194
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Kudirkos Naumiesčio piliakalnis
[[Image:|250px]]
Kudirkos Naumiesčio piliakalnis
Kudirkos Naumiesčio piliakalnis
Koordinatės
54°46′1.4″ š. pl. 22°50′24.7″ r. ilg. / 54.767056°š. pl. 22.840194°r. ilg. / 54.767056; 22.840194
Vieta Vilkaviškio rajonas
Seniūnija Kudirkos Naumiesčio seniūnija
Aukštis 4-6 m
Plotas 100x45-50
Priešpilis gyvenvietė
Naudotas I tūkstantmečio I p.-XIV a.
Žvalgytas 1983
Tirtas 1984-1985 m.
Registro Nr. AV2104/ 22987, 16272, 22988 /A241KP

Kudirkos Naumiesčio piliakalnis, dar vadinamas Napoleono kalnu – piliakalnis Vilkaviškio rajono savivaldybės teritorijoje, 1,5 km į pietvakarius Kudirkos Naumiesčio, Širvintos dešiniajame krante, prie santakos su buvusiu Juodupės upeliu.

Piliakalnis[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Piliakalnį supa buvusio Juodupės upelio slėniai ir pelkėtos pievos, pietinėje pusėje piliakalnį nuo aukštumos skiria griovys. Šlaitai statūs, 4–6 m aukščio. Aikštelė ovali, 100 m ilgio ir 45–50 m pločio. Jos pietrytinėje ir šiaurės vakarų dalyse buvo pylimai (išliko jų žymių). Piliakalnio pietrytinėje papėdėje yra senovinė gyvenvietė. Vakariniuose ir šiauriniuose pakraščiuose likę apgriuvę apkasai.

Tyrimai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

19711975 m. melioruojant laukus piliakalnis buvo labai apardytas. Piliakalnio žvalgomuosius archeologinius tyrimus 1983 m. Lietuvos istorijos institutas, tyrimų vadovas Vytautas Daugudis. 19841985 m. Mokslinės metodinės kultūros paminklų apsaugos tarybos (tyrimų vadovas Albinas Kuncevičius) archeologai atliko tyrimus piliakalnio aikštelėje ir senovinėje gyvenvietėje.

Piliakalnio kultūrinis sluoksnis yra 20–40 cm, gyvenvietės – iki 50 cm. storio. Piliakalnyje rasta antžeminių stulpinės konstrukcijos stačiakampių pastatų liekanų. Išliko statmenai sukaltų kuolų, apipintų virbais ir apkrėstų moliu bei židinių liekanų. Rasta lipdytos grublėtu ir lygiu paviršiumi keramikos.

Aikštelės viduryje aptikta XIII a.-XIV a. puodų degimo krosnies liekanų. Krosnies sienelės krėstos moliu, 3–34 cm storio, padas iš lauko akmenų ir molio. Tai buvo pirmasis tokio tipo radinys Lietuvos piliakalniuose. Panašios puodų degimo krosnys randamos Skandinavijos pusiasalyje. Joje buvo ornamentuotos žiestos keramikos, įtveriamasis arbaleto strėlės antgalis ir geležinis įtveriamasis svaidomosios ieties antgalis.

Manoma čia buvus medinę pilį, kurią XIV a. pirmoje pusėje sunaikino kryžiuočiai. Piliakalnis naudotas nuo I tūkstantmečio iki m.e. pirmosios pusės iki XV a. vidurio.[1]

Radinius saugo Lietuvos nacionalinis muziejus.

Aplinkiniai piliakalniai

Burgaičių piliakalniai 32 km
Kaičių piliakalnis 12 km
Turčinų piliakalnis 10 km
Klepų piliakalnis 13 km
Žuklijų piliakalnis 43 km
Pilkalnio piliakalnis (Pilkalnis) 21 km
Varninkų piliakalnis 20 km
Į šiaurės vakarus Į šiaurę Į šiaurės rytus
Į vakarus Į rytus
Į pietvakarius Į pietus Į pietryčius
Piliūnų piliakalnis 25 km
Balkiemių piliakalnis 28 km Virbalio piliakalnis 13 km
Kaupiškių piliakalnis 26 km
Misviečių piliakalnis 18 km

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Kudirkos Naumiesčio piliakalnis. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XI (Kremacija-Lenzo taisyklė). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2007. 193 psl.
  • Lietuvos Respublikos istorijos ir kultūros paminklų sąrašas, V.,1993, p. 84.
  • Archeologiniai tyrinėjimai Lietuvoje 1984 ir1985 metais, leidimo metai 1986, p. 29-30.
  • Varpas. – 1896 Nr.5. – P.74
  • Vytautas Daugudis. Kudirkos Naumiesčio piliakalnis // Kudirkos Naumiestis. V. 1990. P. 12-13
  • Albinas Kuncevičius, Algimantas Merkevičius. Kudirkos Naumiesčio piliakalnio ir gyvenvietės tyrinėjimai // Archeologiniai tyrinėjimai Lietuvoje 1984 ir 1985 metais. V. 1986. P. 29-30
  • Petras Tarasenka. Užnemunės krašto piliakalniai. Vilnius. 1997.
  • Petras Tarasenka. Grodziska w luku srodkowiego Niemna na Litwe // Rocznik Olsztynski. – Olsztyn, 1959. – T.II. – žemėl.
  • Gintautas Zabiela. Lietuvos medinės pilys. – V.,1995. – P.140, 192.

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]