Karolis II Plikagalvis

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Bullet purple.png
Bullet purple.png
Karolis II Plikagalvis
Charles2lechauve.jpg
Karolingų dinastija
Gimė: 823 m. birželio 13 d.
Frankfurtas prie Maino
Mirė: 877 m. spalio 6 d. (54 metai)
Avrio, Savoja
Holy Roman Empire crown dsc02909.jpg
Šventosios Romos imperijos imperatorius
Valdė: 875-877
Pirmtakas: Liudvikas II Italas
Įpėdinis: Karolis III Storasis
Blason France moderne.svg
Prancūzijos karalius
Valdė: 843-877 m.
Pirmtakas: Liudvikas I Pamaldusis
Įpėdinis: Liudvikas II Mikčius
Kiti postai
Crown of Italy.svg
Italijos karalius
Valdė: 875–877 m.
Pirmtakas: Liudvikas II Italas
Įpėdinis: Karlomanas Bavaras
Blason de l'Aquitaine et de la Guyenne.svg
Akvitanijos karalius
Valdė: 848–855 m.
Pirmtakas: Pipinas II
Įpėdinis: Karolis Vaikelis
Commons-logo.svg Vikiteka: Karolis II PlikagalvisVikiteka

Karolis II Plikagalvis (pranc. Charles II le Chauve, vok. Karl der Kahle, 823 m. birželio 13 d. Frankfurtas prie Maino877 m. spalio 6 d. Avrio, Savoja) – 843-877 m. Vakarų frankų karalius, 875-877 m. Šventosios Romos imperijos imperatorius.

Karolio II valstybė 843-870 m.

Biografija[taisyti | redaguoti kodą]

Kilęs iš Karolingų dinastijos. Imp. Liudviko I ketvirtasis sūnus iš antrosios santuokos su Judita Bavariete. Dėl Karolio II motinos noro išsaugoti sostą tik savo vieninteliam vaikui kilo pilietinis karas tarp Karolio, Šventosios Romos imperijos imperatoriaus Lotaro I ir Vokietijos karaliaus Liudviko II Vokiečio, kuris baigėsi 843 m. Verdeno sutartimi. Karolis II gavo Vakarų frankų karalystę, kurią nuo tada galima vadinti Prancūzija. 875 m. po Lotaro I sūnaus imperatoriaus Liudviko II mirties popiežius Jonas VIII jį karūnavo Šventosios Romos imperijos imperatoriumi.

Karolio II Plikagalvio karūnacija

Karolis II buvo silpnas valdovas, jam valdant diduomenė tapo savarankiškesnė, kraštą plėšė vikingai.[1]

Šaltiniai[taisyti | redaguoti kodą]

  1. Karolis II Plikagalvis. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. IX (Juocevičius-Khiva). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2006. 469 psl.

Literatūra[taisyti | redaguoti kodą]

  • Janet L. Nelson: Charles le Chauve. Aubier Montaigne 2001, ISBN 2-7007-2261-2.
  • Reinhard Lebe: War Karl der Kahle wirklich kahl? Historische Beinamen – und was dahintersteckt. dtv 2003, ISBN 3-423-30876-1.

Nuorodos[taisyti | redaguoti kodą]