Naminis žvirblis

Kitos reikšmės – Žvirblis (reikšmės).

Passer domesticus

Naminių žvirblių patinas

Naminių žvirblių patelė

Naminio žvirblio čiulbėjimas

Apsaugos būklė

Nekeliantys susirūpinimo (IUCN 3.1), ^[1]

Mokslinė klasifikacija

Karalystė:	Gyvūnai ( Animalia)
Tipas:	Chordiniai ( Chordata)
Klasė:	Paukščiai ( Aves)
Būrys:	Žvirbliniai paukščiai ( Passeriformes)
Šeima:	Žvirbliniai ( Passeridae)
Gentis:	Tikrieji žvirbliai ( Passer)
Rūšis:	Naminis žvirblis ( Passer domesticus)

Binomas

Passer domesticus
Linnaeus, 1758

Sinonimai

Fringilla domestica Linnaeus, 1758
Passer indicus Jardine and Selby, 1835
Passer arboreus Bonaparte, 1850 (homonimas)
Passer confucius Bonaparte, 1853
Passer rufidorsalis Brehm, 1855
Passer engimaticus Zarudny, 1903
Passer ahasvar Kleinschmidt, 1904

Paplitimas

Naminių žvirblių apytikslis paplitimo arealas pasaulyje:

sėslus – ištisus metus

neperintis

introdukuotas ir sėslus

introdukuotas ir tikėtinai išlikęs

introdukuotas, bet matyt išnykęs

Naminis žvirblis^[2] arba tiesiog žvirblis (Passer domesticus) – žvirblinių paukščių (Passeriformes) būrio, žvirblinių šeimos rūšis.

Paplitimas

Eurazijoje paplitęs nuo Atlanto vakaruose iki Ochotsko jūros rytuose. Šiaurėje arealas siekia Kolos pusiasalį, Lenos vidurupį, pietryčiuose tęsiasi iki šiaurės rytų Kinijos, Aralo jūros, pietuose siekia Viduržemio jūros regioną. Gyvena Šiaurės Afrikoje, Viduržemio jūros, Britų salose. Introdukuotas Amerikose, Pietų Afrikoje, Australijoje, daugelyje salų.

Paplitimas Lietuvoje

Lietuvoje labai dažnas; peri, žiemoja. Čia gyvena Passer domesticus domesticus porūšis.

Išvaizda

Kūno ilgis 14–16 cm,^[3]^[4] atstumas tarp abiejų išskleistų sparnų galų 19-25 cm,^[3] čiurna 1,6–2,5 cm, uodega neilga – 5,2–6,5 cm. Arealo šiaurėje gyvenančių populiacijų individai yra šiek tiek stambesni, už jų gentainius gyenančius arealo pietuose. Šiaurinės populiacijos individai sveria apie 20-39 g, pietinės – 21-33 g.

Naminių žvirblių galva didelė ir apvali. Patino kakta, galvos viršus ir pakaušis pilki, galvos šonai rudi. Nugara ruda, išmarginta rudomis išilginėmis dėmėmis, skruostai balsvi. Sparnu driekiasi balsva juostelė. Pilvas balsvas, gerklė ir pagurklis juodi. Snapas storas, tvirtas, juodas, rudenį ir žiemą papilkėja. Kojos juodos.

Patelė blankesnių spalvų, beveik visa pilkšvai rusva.

Jaunikliai išsirita pilki, vėliau įgauna rusvą spalvą, tamsesnę negu patelės.

Elgesys

Naminis žvirblis – sėslus paukštis. Sinantropas^[5] – gyvena žmogaus kaimynystėje: sodybose, ūkiniuose pastatuose, miestuose, fermose, parkuose, užima kitiems paukščiams skirtus inkilus. Aktyvus dieną, gerai skraido. Rudenį, žiemą, ankstyvą pavasarį skraido pulkais, leidžiasi į medžius, krūmus ir ten ilsisi.

Balsas daugiausia monotoniškas – „čii, čii, čii“ arba „čilp, čilp, čilp“, labai panašus, sunkiai atskiriamas nuo eurazinio karklažvirblio čiulbėjimo, bet be aukštų tonų.^[6]

Perėjimas

Naminiai žvirbliai monogamai – porą sudaro visam gyvenimui. Tuoktuvių metu naminių žvirblių patinai nusileidę ant žemės pešasi. Kovą pradeda sukti lizdą namų pakraigėse, palėpėse, plyšiuose, angose, kregždžių lizduose, inkiluose. Lizdui naudoja žoles, šiaudus, pakulas, įvairių audinių liekanas. Gūžtą iškloja naminių gyvūnų plaukais, kitų paukščių plunksnomis. Deda 4-7 balkšvus, pilkšvus, gelsvai arba rausvai taškuotus, ovalius kiaušinius. Peri patinas ir patelė 13-14 dienų. Išsiritę jaunikliai lizdą palieka taip pat po 13-14 dienų. Per metus veda 2-3 vadas (nuo balandžio iki rugpjūčio).

Mityba

Minta įvairiu maistu: javų grūdais, dobilų, runkelių, guobų, spygliuočių sėklomis, nulesa vyšnias, trešnes, žemuoges, išlesa dygstančius žirnius, pupeles, salotas, kopūstus. Taip pat gaudo lėtus vabzdžius, pavyzdžiui, karkvabalius. Vasaros pabaigoje būriais niokoja javus, saulėgrąžas, kanapes. Žiemą dažnai lankosi prie lesyklų^[7].

Amžius

Išgyvena 13 metų.

Santykis su žmogumi

Naminis žvirblis kaip pasėlių niokotojas nuo seno laikomas ūkininkų priešu. Slavų kalbose žvirblio pavadinimas reiškia „mušk vagį“ (plg. rus. воробей). Folklore vaizduojamas kaip apsukrus, vikrus, įkyrus vagišius. Žvirbliams iš laukų ir sodų baidyti statomos įvairios baidyklės. XX a. Kinijoje Didžiojo šuolio metu žvirblis buvo paskelbtas žemės ūkio priešu ir pradėta masinė jų naikinimo kampanija. Tačiau dėl to padaugėjo vabzdžių, ypač prie miestų, todėl ši kampanija pristabdyta.^[8]

Porūšiai

Tarptautinė ornitologų sąjunga pasaulio paukščių klasifikacijos v12.2 versijoje išskiria 12 naminio žvirblio porūšių:^[9]

P. d. bactrianus Zarudny & Kudashev, 1916; vakarinis Turkmėnija, šiaurės rytų Iranas ir iki vakarinės Kinijos ir šiaurės vakarų Pakistano.
P. d. balearoibericus Jordans, 1923; pietinė Europa (išskyrus Italiją) ir iki centrinės Turkijos.
P. d. biblicus Hartert, E, 1904; Kipre, šiauriniame Izraelyje, šiaurės vakarinėje Jordanijoje iki vakarinės Sirijos, bei pietryčių Turkijoje iki šiaurės vakarų Irano.
P. d. domesticus Linnaeus, 1758; nominalinis porūšis, kuris natūraliai paplitęs ir Lietuvoje. Taip pat vakarinėje, šiaurinėje Europoje, šiaurės Azijoje, šiaurės rytų Sibire, šiaurinėje Japonijos dalyje. Porūšis introdukuotas Šiaurės ir Pietų Amerikos žemynuose, Pietų Afrikoje ir Australijoje.
P. d. hyrcanus Zarudny & Kudashev, 1916; pietryčių Azerbaidžane ir šiauriniame Irane.
P. d. hufufae Ticehurst & Cheesman, 1924; Arabijos pusiasalio šiaurės rytai.
P. d. indicus Jardine & Selby, 1831; pietinis Izraelis ir pietinė Palestina, toliau per Arabijos pusiasalį arealas nusitęsia į rytus į Indiją ir centrinę, pietryčių Aziją.
P. d. niloticus Nicoll & Bonhote, 1909; Egipte.
P. d. parkini Whistler, 1920; šiaurės vakarų ir centriniai Himalajai.
P. d. persicus Zarudny & Kudashev, 1916; centrinis Iranas ir iki vakarinio, pietinio Afganistano.
P. d. rufidorsalis Brehm, CL, 1855; Sudane ir Eritrejoje.
P. d. tingitanus Loche, 1867; šiaurės vakarų Afrika.